Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

ė kažkas, kas buvo jų turto arba jų saugumo ir ramybės
grėsmė, antra, kad išvis mirė kažkas, o ne jie.
- Pamišėlis, - pasakė Kornelijus.
- Nesakykit. Lengviausia prisegti etiketę ir padėti po stik­
lu. Taip galvoja ne jis vienas. Taip ir panašiai galvoja daug
žmonių. Prisipažinkit, buvo mūsų pokalby momentų, kai jūs
manėte, kad ir aš taip galvoju. Juk manėt, ar ne?
- Maniau, - sukuždėjo Kornelijus.
- Bet aš taip negalvoju. Kalbėjau panašiai, tas tiesa, norė­
jau išmušti jūsų pasitikėjimą savimi, išstumt jus iš patogių
pozicijų. Daugiau nieko. Aš daug kalbu. Bet jūs ginčykitės,
nesutikit su manim. Dabar grįžkim prie Jeremferdeno. Aš
nenoriu, kad žmonės galvotų taip kaip jis. Niekada nenorė­
jau. Ir todėl prašau man leisti numirti už jus.
- Viešpatie, vėl, - suvaitojo Kornelijus.
- Žinoma! O kaip jūs manot? Pasakysiu jums, kodėl ne­
veikė mašina, kurią krikščionys pavertė savo stabu. Todėl,
kad Kristus numirė už visus. Suprantat? Už visus. Manė, kad
jo savanoriška mirtis padarys tokį įspūdį, kad visi per am­
žius jausis skolingi jam, jo idėjoms, atgailaus ir taps kitokie.
Prisimins jo auką ir labiau glausis vieni prie kitų, labiau my­
lės vieni kitus. Cha! Kaip naivu šitaip tikėtis!
- O jūs? Kuo skiriasi jūsų auka?
-Mano auka nesiskiria. Skiriasi tik pateikimo būdas. Kris­
tus kažkuo primena Jeremferdeną. Paskelbė, kad numirs dėl
žmonijos, paskelbė nesirūpindamas, ar kas nors jį išgirs, ar
įsisąmonins, ar patikės. Paskelbė, nuėjo ir numirė. Viskas.
Jo misija baigta. Kas patikėjo - patikėjo. Kas ne, tai ne. O aš
ateinu pas jus ir sakau: štai jūs, Kornelijus Jedermanas, gy-
SAULIUS TOMAS K O N D R O T A S (177)