Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

tis ir dažytis stengdamasi patikti vyrams. Ir, žinoma, patiko.
Tačiau dabar ji visus atstūmė, ko niekados nebuvo dariusi.
Kas galėjo žinoti, kad tik Markandijai priklausė vargšės šir­
dis? Bet Mažasis Petras net nepažvelgė nė karto j ją, kaip
nepažvelgė ir j nieką kitą. Jis buvo susirūpinęs tik gėrimu.
Tik degtinė jam rūpėjo. Degtinė, retinanti jo plaukus ir įva­
ranti kaulų gėlą. Degtinė, sustabdanti laiką. Saldi kaip myli­
mosios lūpos, svaiginanti kaip mylimosios akys ir plaukai,
kaip siūbuojantys jos klubai einant. Ar gali kas iškeisti šią
mylimąją į šešiasdešimtmetės moters glamones? Ar gali iš­
keisti ją į... ak, nereikia.
Jeronimo Kintanos sugalvota gudrybė buvo šypsena. Šyp­
sena, jo manymu, turėjo išmušti lapę iš vėžių, įtikinti, jog
Kintana visiškai ne tas, kuo jinai jį laiko. Jo manymu, šypse­
na turėjo susilpninti lapės budrumą, atsargumą.
Jeronimas Kintana pasistengė, kad įtampa ir susirūpinimas
išnyktų jo veide, kad išsilygintų kakta, susiraukšlėjusi nuo min­
čių. Akys truputėlį prisimerkė, bet negana primerkti akis šyp­
senai. Reikia, idant kampučiuose atsirastų it siūlai raukšlelės,
tik tuomet akys bus šypsančio žmogaus. Specialiai šypsenai
Kintana ypač stropiai nusiskuto, kad nė vienas menkas plau­
kelis nesumenkintų šypsenos įspūdžio lapei. Paskui Kintana
pravėrė lūpas ir jas taip ištempė, kad jau atsirado šypsena:
baltų dantų juostelė lūpų plyšyje, kuris (ironijai pabrėžti) bu­
vo kiek įstrižas - atrodė, kad Kintana šypsosi vos vos labiau
nei puse lūpų. Pažvelgęs į veidrodį Kintana buvo patenkintas
savo veidu. Joks vaškinių figūrų meistras nesukurtų lapėms
medžioti geresnės šypsenos, kuri rodytų žmogaus atsainumą,
abejingumą pasauliui, maskuotų bet kokią jo sielos gėlą, mas-
( 128)