Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

nulėkiau namų pusėn. Mano sakalas - Nestanas. Varsas iš­
augino jj man, ir jis visados lydėdavo mane medžioklėje.
Nestanui nereikia uždengti akių, iki jis bus nugabentas j me­
džioklės vietą ar pargabentas iš jos kaip kitiems sakalams.
Kur išjodamas, aš liepiu paleisti Nestaną, ir jis nuolatos sū­
kuriuoja ore, aukštai virš mano galvos, tykus mano palydo­
vas. Panorėjęs leidžiasi žemyn ir atsitupia man ant peties.
Bet taip atsitinka palyginti retai. Dažniausiai, pakėlęs akis
aukštyn, aš regėdavau jj, plačiai išskleidusį sparnus, kybant
danguje.
Užpereitą žiemą medžioklėje aš nukritau nuo žirgo ir su­
sitrenkiau kelį. Pusę dienos išgulėjau giliame sniege, neįsteng­
damas atsikelti ir vėl užlipti ant žirgo, šaltis pamažėle ėmė
prasigauti prie kūno, ir aš jau maniau pražūsiąs, bet tada
mano žmonės galop mane aptiko. Ieškojimų gairė jiems bu­
vo Nestanas, kuris kantriai ir ištikimai sukosi ore tiesiai virš
tos vietos, kur mane ištiko nelaimė. Kiekvienas, norintis ži­
noti, kurioje girios pusėje aš esu, kaipmat gali savo norą
patenkinti vos tik žvilgtelėjęs į dangų.
Taigi dabar, kai, sukirtęs žirgui, leidausi namo, ūmai paju­
tau, kaip kažkas kietai suspaudė man petį. Tai buvo Nesta­
nas, mano sakalas. Jo aštrūs nagai perdūrė mano rūbą ir
skaudžiai susmigo į odą. Aš pasipurčiau norėdamas numesti
paukštį ir priversti jį skristi. Nestanas kiek atleido gniauž­
tus, bet į orą nepakilo. Kitu kartu aš būčiau supratęs, kad
Nestanas savąja kalba nori man kažką pasakyti, kažką per­
duoti, kažkaip paveikti mano elgesį. Bet tada, kaip sakiau,
buvau įsiaistrinęs ir daugiau nebepaisiau sakalo. Vis dėlto,
kai dabar apie tai pagalvoju, būtų buvę geriau, jei jis ir to-
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (73)