Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

giliai kaip klastingo žmogaus, bet ir gašliai neišsprogusios.
Veidas buvo dailus, taisyklingas, galvą su pečiais jungė tvir­
tas, neilgas ir ne per trumpas kaklas, apvyniotas vilnonės
medžiagos juosta. Sėdint balne jo krūtinė nebuvo atkišta į
priekį, bet įdubusi ir siaura taip pat nebuvo. Ūgio jis buvo
nedidelio, seniai nesiskutęs. Tikriausiai turėjo trejetą metų
daugiau negu aš.
Dievaži žiūrėjau į jį taip, kad net akys suskaudo. Dar kele­
tas tokio žiūrėjimo minučių, ir mano žvilgsnis būtų pra­
siskverbęs pro suragėjusią nuo šalčio raitelio milinę, pro jo
baltą odą, raumenis ir kaulus, pro jo širdį ir plaučius, pra-
siskyręs sau kelią pro žmogaus drabužius ir kūną, ir aš bū­
čiau išvydęs baltą lygumą ir siaurą upės tėkmę už jo nuga­
ros. Aš žiūrėjau į jį ašarojančiomis akimis, ir mano krūtinėje
žiebėsi meilė. Mylėjau vyrą, jojantį Nemuno pakraščiu, ir
jis, galimas daiktas, jautė, kad kažkas jį myli, tik nežinojo,
kad tai aš pasirinkau jį savo broliu, Gudukas.
-Pli!
Žirgai atsistojo piestu, ėmė žvengti, keli puolė į Nemuną,
bet, nutvilkyti ledinio vandens, vėl šoko krantan. Triukš­
mas, šurmulys, poručikas ir kokia dešimtis mūsiškių nubėgo
pakrantėn. Aš padėjau šautuvą ant sniego ir atsisėdau. Ta
trumpa meilė buvo tokia gili, jog jaučiausi vienišas kaip pirš­
tas, vienui vienas, nelyginant trapus krūmas mėnesėtoje snie­
go dykynėje - pasaulyje. Pravirkau, ir nė mintis apie greit
būsiančias Kalėdas negalėjo manęs paguosti.
Vėliau sužinojau to žmogaus vardą - d'Artuzis. Keistas var­
das, malonus ausiai.
Šit kaip.
SAULIUS TOMAS KONDROTAS ( 9 9 )