Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

ir buvo beužgęstanti, tarsi kažko bijotų ar popieriai būtų
įmirkyti nedegančiu mišiniu. Bet ne, tai tebuvo žvalgyba,
nedrąsus mėginimas. Popierius jai patiko. Ji suūžė, šoko aukš­
tyn, Kornelijus net išsigando, ar neužsidegs suodžiai seniai
valytam kamine. Netrukus viskas buvo baigta. Tik pelenai
dar žioravo, kai pasigirdo gerai pažįstamas padangų šiugž­
desys gatvėj. Štai ir viskas, Jeremferdenai. Pamėgink dabar
pasiimti mašiną, atimk ją iš manęs.
Šįkart Jeremferdenas atvyko ne vienas. Kartu su juo įžen­
gė du žmonės su šunų galvom prie diržų.
- Mano drauge, - Jeremferdenas išskėtė rankas tarsi no­
rėdamas apkabinti Kornelijų, - aš sveikinu jus!
Jis šyptelėjo, atsisuko į savo žmones ir įsakė:
- Surinkit viską. Nė vienas popieriaus lakštelis neturi dingti.
Tada jis paėmė vyno butelį, nulupo staniolį.
- Prisipažinsiu jums, Kornelijau. Buvo valandėlių, kai aš
netikėjau, kad sulauksiu šios dienos. Taip. Buvo tokių aki­
mirkų. Bet dabar, dėkui Dievui, jos praeity. O vis dėlto pui­
kus buvo metas! Visą tą laiką aš jaučiausi jaunas ir kupinas
jėgų. Ir už tai, už puikius jausmus, už šį gyvybės antplūdį aš
turiu dėkoti jums. Išgerkim už jus!
Pakelta Jeremferdeno ranka sustingo, šypsena nuslinko nuo
veido. Kornelijus atsisuko. Abu vyrai su šunų galvomis sto­
vėjo tarpdury. Kornelijus negirdėjo, kad jie būtų ką nors pa­
sakę. Bet Jeremferdenui žodžių nereikėjo. Vyrų žvilgsniai
jam viską paaiškino. Nė vienas raumuo nesuvirpėjo jo vei­
de, kai jis pasižiūrėjo į Kornelijų. Kornelijus žengtelėjo į ša­
lį, atidengdamas Jeremferdenui jau atšalusius pelenus židi­
ny. Tik keletą minučių truko nejauki, stingdanti kraują tyla.
( 188)