Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Bet jeigu Įsivaizduotume, kad jūs - Kristus, - Kornelijus
pralinksmėjo, - tai kokia prasmė jums mirti, kokia prasmė
antrą kartą daryti tą patį, kas jau buvo padaryta prieš daugybę
amžių?
- Prasmė? Mes dar grįšime prie jos. O dabar pažvelkime į
šį klausimą truputėlį kitaip, suprantamiau jums. Idealus, sakykim,
dieviškas pasiaukojimo motyvas, savanoriška mirtis,
kaip matau, jūsų neįtikins. Jeigu jums būtų parodytas motyvas
grynai žmogiškas, tuomet jūs patikėtumėt, ar ne? Jūs
nenorit kalbų apie Naują Žmogų, apie Dorovę ir panašiai.
Jūs norit žinot, kokia nauda. Ar gali mirtis būti patraukli, ar
gali ji būti vertinga pati savaime, ar gali ji būti apčiuopiama
gėrybe, tikslu, kurio žmogus trokšta ir siekia? Jeigu taip,
tuomet mano pasiryžimas numirti už jus nebeatrodytų jums
beprotiškas, ar ne?
Kornelijus linktelėjo galvą.
- Gerai, - tarė žmogelis. - Aš pabandysiu. Jums, kaip laimės
mašinos kūrėjui, tikriausiai bus artimos sąvokos, kuriomis
aš operuoju. Anot jūsų, laimė būtų pratęsti gyvenimą,
nutolinti mirtį. Bet ar visoks gyvenimas yra laimė? Štai esu
aš. Žmogus. Ribota būtybė, nekenčianti savo fizinių ribų.
Nekenčianti taip pat ir savo psichinių ribų. Uždaryta savo
troškimų, norų, jausmų ir minčių narve. Aš juk turiu galvą
ir suvokiu, kad galima trokšti ir kur kas didesnių dalykų,
negu aš trokštu šiandien, šią akimirką; aš netgi norėčiau trokšti
tų dalykų, bet esu ribotas ir noriu to, kas šalia, ką matau ir
įsivaizduoju. Girdite tas žuvėdras tolumoj? Jūs kažin ką atiduotumėt,
kad galėtumėt atsidurti tenai, prie jūros. Bet negalite.
Iš visų pusių jums trukdo sienos. Taip ir mano žmo-
( 168)