Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

nės, kurie ėjo, kaip jūs sakot, pasitikti savo laimės, ėjo ne
savo noru. Ar jūs turite duomenų, kad tikrai buvo laimingi
tie, kuriuos sušaudė ar užtroškino dujų kamerose?
- Taigi, - sutiko budelis. - Bet gal žmonės patys nežino,
kur jų laimė? Vis dėlto jūs teisus. Si mašina ypatinga. Kita
vertus, ne aš, o jūs čia esat laimės mašinos specialistas. Ir aš
visai nemanau, kad smurtas ir prievarta - gerai. Ne. Tai blo­
gai. Labai blogai. Beje, mes kiek nutolom nuo savo temos.
Gal grįžtume, jeigu jūs neprieštarausit?
Kornelijus liovėsi vaikščiojęs ir vėl atsisėdo ant gulto:
- Tai kodėl vis dėlto turėčiau leisti jums numirt už mane?
Kodėl turėčiau atiduot jums tą teisę?
- O, gobšumas jums irgi nesvetimas! - šįkart ironiškas bu­
vo žmogelis. - Bet aš atsakysiu į jūsų klausimą. Atsimenat,
vos atėjęs, aš paklausiau jūsų, ar jūs bijote. Jūs man neatsa­
kėt, bet aš žinau: taip, jūs bijote. Ir ši baimė paverčia mirtį
jums negatyvia vertybe. Faktu, su kuriuo reikia skaitytis, daik­
tu, kurio negali numesti ir užmiršti. Mirtis tai kaip uždraus­
tas malonumas, kaip nuodėmė. Jūs linkstat prie nuodėmės,
jūs norėtumėt nusidėti, nes tai saldu, bet jums baisu. Mirtis -
pati didžiausia nuodėmė. Nieko nėra už ją gėdingesnio. Žmo­
gus, kuris atvirai pasiskelbia, kad jis renkasi mirtį, jūsų aky­
se įgyja nenusakomą patrauklų žavesį. O aš to ir noriu, ne­
slėpsiu. Man reikia, kad galvotumėt apie mane dieną ir nak­
tį, reikia tapti herojum jūsų akyse.
- Kodėl?
- Todėl, kad vis dėlto aš nesu paprastas žmogus.
- Velnias, - spėjo Kornelijus.
- Ne, - nusišypsojo budelis. - Galgi vis dėlto labiau Kristus.
( 172 )