Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

nejaučia šalčio. Jis vėl užvertė galvą ir išsižiojęs ėmė gaudyti
burna krintantį sniegą. Atrodė kaip beprotis.
- Na? Kalbėk gi, Šventaragį.
Jis atsisuko, ir iš akių blykstelėjimo aš supratau, kad yra
apsvaigęs. Išgėrė per daug vyno. Nuo to laiko, kai leidau
jam dalyvauti medžioklėse, Šventaragis dalyvaudavo ir puo­
tose. Kartais išgerdavo. Man tas nepatiko, bet pasiklioviau
juo. Nors ir jauno amžiaus, jis buvo žmogus, kuris puikiai
supranta, ką gali, ir nesvajoja nei nemėgina daryti to, ko
neįstengs. Tai retas bruožas. Net ir atėję į protą žmonės lin­
kę pervertinti save ir savo jėgas.
- Grįžęs iš medžioklės nesutikau motinos. Kur ji?
Tačiau aš to laukiau:
- Vieši pas seserį.
- Neatsisveikinus su manim...
- Skubėjo, - maniau, toks atsakymas jį patenkins, bet ap­
sirikau.
- Kas išlydėjo ją? - net ir apsvaigęs, Šventaragis neprara­
do galvos šviesumo.
- Lisica.
- Lisica? - jo balse jutau tūžmastį ir kartėlį. - Lisica? -
pakartojo ir lyg buvo kažką bepriduriąs, bet prikando lūpą
ir nutilo.
Supratau, kad jis žino apie vargšės Visgalės ryšius su tar­
nu. Man buvo apmaudu, kad net mano sūnus žinojo dau­
giau už mane. Ūmai Šventaragis pakėlė galvą, ir jo žvilgsny­
je pamačiau įtarumą.
- Ar tu įsitikinęs, kad motina tikrai išvyko pas seserį?
- Taip.
SAULIUS TOMAS KONDROTAS ( 8 3 )