Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

RŪKE MANO SIELA
Kiekvienas mirusysis - tai sfinksas, neišsprendžiama mįslė.
H. K. ANDERSENAS
Odesoje būtinai reikia pamatyti rūką. Aš esu buvęs daugely­
je kraštų, tačiau visi rūkai, kuriuos man teko kada nors re­
gėti, neprilygs šiajam.
Tą vakarą, kai sėdėjau Odesos oro uoste laukdamas lėktu­
vo, buvo pats rudeninių ūkų metas. Oras šiltas, drėgnas, at­
sidavė jodu ir kažkokiais pūvančiais dumbliais. Vienuolikta
valanda. Uždegti visi oro uosto žibintai. Ir kaip tik tada at­
slinko tas rūkas.
Dabar, praėjus keletui mėnesių, man sunku beprisiminti,
ar, prieš jam pasirodant, ore buvo kokių nors žymių, prana­
šaujančių tą reiškinį. Manyčiau, kad nebuvo nieko. Aš sėdė­
jau lauke ant suolelio prie kažkokio paviljono. Po drėgną
asfaltuotą aikštę priešais oro uosto pastatą slampinėjo bena­
miai šunys uostinėdami visokius popierius, cigarečių pake­
lius, bene ras kokio maisto. Nebuvo jokio vėjo, absoliuti
rudeniška ramybė, tik staiga pro medžius kitoje aikštės pu­
sėje išvydau didelius, baltus, tarytum iš vidaus nušviestus
liežuvius, vos pastebimai slenkančius iš rytų, nuo jūros pu­
sės. Jie šliaužė apgaubdami viską, kas tik pasitaikė kelyje:
miesto pašvaistę tolumoj, juodus pastatų siluetus, medžius
ir žolę. Visa, kas prieš keletą minučių buvo dar jžiūrima tam­
soje, dabar nugrimzdo j baltą pieną. Mačiau, kaip tie liežu­
viai aprietė artimiausių medžių kamienus prie pat žemės,
(16)