Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

krūpčioti medžius, krūmus, žolę ir retus baltus debesis dan­
guje. Skaisti saulės šviesa abejinga žemei. Salta. Aš geriau
apsigaubiu apsiaustu galvodamas, kaip paaiškinti Varšui, ko
iš jo norėčiau. Čia, prieblandoje, Varšo kūnas atrodo leng­
vas ir perregimas. Kiekvieną akimirką Varsas gali ištirpti ne­
lyginant ledas.
- Varsai, - sakau, - aš noriu, kad tu man kai ką paaiškintum.
Jis nieko nesako, tik stebi šėlstantį vėją lauke ir pažeme
šaudančias kregždes. Galėčiau prisiekti, kad žino, apie ką
ketinu jį klausti.
- Kas yra, Varsai, kad mes, gyvendami beveik pačiame ša­
lies viduryje, nuolatos jaučiamės taip, tarsi čia būtų žemės
pakraštys? Sakytum, kažkas saugo mus nuo viso pasaulio lyg
daržininkas savo daržoves.
Varsas tyli ir purto galvą.
- Ne, Varsai, - sakau, - tu žinai. Aš tau įsakau. Atsakyk,
ko mes laukiam.
- Tu gali man įsakinėti ar ne, kaip nori. Mano amžiuj tai
jau nebesvarbu.
- Atsakyk man, Varsai, - mano balsas nejučiom praranda
aštrumą.
- Žmonės džiaugiasi, kai gali gyventi ramiai ir be rūpes­
čių. Sunku įsivaizduoti gyvenimą, ramesnį už tavo ir tavo
sūnaus, ir tavo artimųjų. Tu laimingas. Visas žmonių pasau­
lis kunkuliuoja kaip riebios mėsos katilas, jis kupinas pavo­
jų, nes žmonės yra plėšrūs. Tau pavojai nebaisūs, nes niekas
nesikėsina į tavo valdas ir tavo gyvybę.
- Varsai, ką tik daryčiau, aš vis jaučiu žvilgsnį, įbestą ma­
no nugaron. Aš atsigręžiu staiga, kuo netikėčiausiai, bet ne-
SAULIUS TOMAS KONDROTAS ( 6 3 )