Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

PILKIEJI AKMENYS,
BALTOSIOS ŠAKNYS
Mirties nugalėjimas
I
Proseneliui mirus, iš juodų žemės gelmių iškilo Dodas ir pra­
rijo dorovinę kaimo širdį; prasidėjo nuopuolis, panašus į
Romos imperijos žlugimą arba viduje sukirmijusio vaisiaus
spartų puvimą ant medžio šakos. Proseneliui esant gyvam,
buvo kitaip. Bet kas galėjo prieiti prie didžiausio nenaudė­
lio, ramiai pažvelgti jam j akis ir tarti: jis tavim nepatenkin­
tas. Tai buvo magiški žodžiai, jiems neįmanoma būdavo at­
sispirti. Nevidonas, ką tik perskrodęs pilvą priešo gyvuliui
ar mirštamai sužalojęs patį priešą, pasrūdavo atgailos ašaro­
mis. Dabar tatai buvo tolima praeitis.
Prosenelio atminimas žmonėms kurį laiką buvo gyvesnis už
tikrenybę, bet per dvidešimt metų gimė ir užaugo nauja kar­
ta, kuri nenorėjo niekuo tikėti. Tie jaunieji ėmė skelbti prose­
nelį esant mitinę būtybę, niekados neturėjusią jokio realaus
prototipo (tradicija rašyti knygose „prosenelis" mažąja raide
pradėta kaip tik jaunųjų). Teisybė, per tą laiką žmonių pasa­
kojimuose jis įgavo kiek kitokį pavidalą, nei turėjo iš tiesų.
Dabar jis jau buvo ūgio sulig medžiais, stiprumo kaip keturi
jaučiai, su ragais ir viena didele mėlyna akimi krūtinėje. Bet
šitoks perdėjimas turėjo aiškų tikslą - dar labiau pabrėžti pro­
senelio didybę, ir todėl kvaila būtų šitiek paisyti išorinių smulk­
menų, kad net imtum išvis abejoti to žmogaus buvimu.
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (41)