Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

sus tą dieną imti tik faršą. Koks pranašas kada galėjo numaty­
ti, kad jausmas galės taip paprastai virsti kūnu?
Po kokios savaitės ar dviejų visa Praha žinojo apie Juoza­
po meilę. Ant sienų atsirado piešinių, barbariškomis spalvo­
mis vaizduojančių dalykus, apie kuriuos niekas nedrįsta pra­
bilti viešai. Nuosmukis į piktogramas labai nebūdingas reiš­
kinys tokiam miestui, kur leidžiama viskas. Vieną vakarą
metro vagone mergaitė paklausė tėvo, ką jis norėtų pasiimti
į Mėnulį, jeigu jam būtų leista pasirinkti tik vieną dalyką.
„Nežinau, - atsakė jis. - O ką pasirinktum tu?"
„Kalėdas, - pasakė ji. - O tu?"
„Hm, - svarstė jis. - Gal dušą? O gal reiktų pasiimti dviratį?"
Ir tada jis pagaliau suprato, - visas vagonas tai galėjo ma­
tyti, nes visi galvojo apie vieną ir tą patį. Tėvo akys sudrėko,
jis pravėrė burną, pilną sukirmijusių dantų, bet paskutinę
akimirką susitvardė, visų dideliam palengvėjimui, ir paliko
ore kaboti tylos skraistę, kuri gaubė nematomą vakuumo
skylę, atsivėrusią jo nuogiems, begėdiškiems žodžiams su­
gerti.
Kad istorija būtų apie tikrą meilę, toji meilė privalo būti
dangaus palaiminta ir pasmerkta. Jeigu įsimylėjėliai susituo­
kia ir gyvena laimingi kaip kiaulės purve, tai - įrašas re­
gistracijos knygose, o ne meilės istorija. Legenda apie Juo­
zapą atitinka kanoną. Ji pasiekė aukščiausią tašką, kai Juo­
zapas atrakino kasą, susibraukė visus pinigus ir susigrūdo į
baltos krauju aptaškytos prijuostės kišenę. Užsikišęs už dir­
žo du didžiausius mėsininko peilius, jis išėjo iš krautuvės
niūriai ryžtingu veidu. Pirkėjai neprotestavo: jie jau ir taip
seniai laukė antrojo veiksmo.
(234)