Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

atgal, išlipom pažįstamoj kryžkelėj ir užkopėm į stačią įkal­
nę: per pelynų krūmus po plačiu, žvaigždėm nusagstytu dan­
gum. Neištardami nė žodžio kvėpėm šviežią savo kalnų orą
be jokios sūrios smarvės.
Grįžom nebe tie. Tie patys, bet ne. Dingo nekaltybė. Pa­
saulis gali būti toks didelis, kad jame tilps ir jūra, bet mums
jame vietos nedaug. Mes - praeiviai, nepageidaujami sve­
čiai, sušikti atvykėliai, nuo kurių geriau nenuleisti akių. Ir
tai mums nepatiko. Kita vertus, mes džiaugėmės geru, blai­
viu pojūčiu - mūsų protas darėsi skaidrus, sieloj gimė dar­
na. Niekad anksčiau mes nebuvom tokie vieningi.
Kitą dieną viskas, ką metai iš metų mes sukaupėm iš čigo­
nų ir žydų, išlėkė lauk - visi įrodymai, kad kažkur ten, už
mūsų nedidelio pasaulio, driekiasi mįslinga civilizacija. Mes
sudeginom kurvų nuotraukas, na ir kas, kad jų papai kaip
sūrmaišiai, niekuo jos negeresnės už mūsų avis. Juokdamie­
si mes pavertėm pelenais malonius, švariai nusiskutusius vy­
rus ir jų gražuoles žmonas su skrybėlaitėm, visas tas šypse­
nas be jokio sukirmijusio danties burnoj. Mums daugiau ne­
berūpėjo nei ar jie valgo, nei ar jie šika...
Žuvėdrų mėsa, ypač kepta, ne tokia jau bloga, tik kad kie­
tesnė kramtyti. Bet mes tai darėm ne iš bado ar kad mums
būtų stigę maisto. Mes daugiau nebenorėjom jokių ateivių
ar praeivių, jokių svetimšalių, tegu jie būtų žmonės ar paukš­
čiai. Štai kodėl...
Dabar laukiam pavasario...
Stovim ratu, laikomės už rankų, juokiamės makedonietiškai.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (223)