Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Bet Gudukas buvo susimąstęs ir sunerimęs, ir nė paukštis
jo nebedžiugino.
18. Pirmoje liepos pusėje mūsų tramvajus prispaudė prie
Soboro statybos tvoros Merę Mejerovič. Ji ėjo pro šalį neši­
na krepšiu. Iš pradžių užkliuvo jos krepšys. Ji mėgino jj iš­
traukti, aš pamačiau ir ėmiau stabdyti arklius, bet tramvajus
kurį laiką iš įsibėgėjimo dar judėjo, tad prispaudė ir ją pačią.
Visą laiką, kol mėginom išvaduoti sąmonės netekusią drūtą
moteriškę, Gudukas, mano brolelis, vėmė nuo pasostės ant
grindinio. Merę Mejerovič nugabeno j ligoninę, o aš gavau
rūpintis broleliu. Jj tąsė ir tąsė, ir nieko nebuvo galima pa­
daryti. Kitą dieną jis atgulė, ir aš palikau Belei juo pasirū­
pinti. Gudukas gulėjo tylus, valgė mažai, tik mąstė ir mąstė.
Iškvietėm daktarą, bet šis tik skėsčiojo rankomis, nežinoda­
mas, kas ištiko mano brolelį. Bele rūpinosi juo kaip vaiku,
bet jis nenorėjo taisytis, nenorėjo kilti iš lovos.
19. Dabar dirbau vienas. Iš pradžių liūdėjau, bet netrukus jau
džiaugiausi. Mat atsirado žmonių, kurie griūdavo po vagono
ratais norėdami pasipelnyti, reikalaudavo užmokesčio už su­
žalojimą. Aš ne visada įspėdavau jų kėslus, ir gaudavom traukti
iš po ratų sukruvintus kūnus. Štai tuomet ir džiaugiausi, kad
Gudukas, mano brolelis, guli namie ir nemato viso to.
Bet jis kažkaip sužinodavo. Širdis man plyšdavo iš skaus­
mo, kai Gudukas, sulysęs ir išgeltęs, prabildavo:
- Viskas perniek. Reikia mesti tą darbą. Čia ne tramvajus,
o žudymo mašina.
Arba:
- Ne, negali taip būti. Negali šitokie būti naujieji laikai.
Ne, ne, ne.
(114)