Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

ir laikė švyturio ūkimu, yra ne kas kita kaip policijos sirena.
Šįsyk ji priminė jam mirtinai sužeisto gyvulio kauksmą.
Sucypė stabdžiai. Kornelijus atidarė duris. Iš tamsos išniro
trys vyrai su šunų galvom - valdžios simboliais - prie diržų.
- Jūs - Kornelijus Jedermanas?
- Taip. Aš jus iškviečiau.
- Eikite su mumis, - nutraukė vienas vyrų. - Jūs suimtas.
- Suimtas? - nustebo Kornelijus. - Aš... man...
Tačiau niekas jo nesiklausė. Vyrai jau leidosi laipteliais, ir
Kornelijus neišdrįso nepaklusti.
3. Viskas atsitiko taip staiga, kad Kornelijus nespėjo susi­
vokti. Buvo akimirkų, kai jis galvojo: ne, negali būti, tai ne­
realu, čia sapnas, kurį aš sapnuoju. Deja. Jeigu čia ir sapnas,
tai jį sapnavo ne jis, o kažkas kitas; ir Kornelijus buvo tik
menkas to sapno personažas, kurio gyvenimas neturėjo abso­
liučiai jokios vertės sapnuojančiajam. Trumpai tariant, iš tiesų
viskas buvo baigta, tik Kornelijus vis dar neįstengė patikėti:
jis, trisdešimt penkerių metų inžinierius, dar vakar laisvas,
kupinas vilčių ir planų, šiandien - įkalintas ir pasmerktas
myriop. Sprendžiant iš to, kaip sklandžiai, greitai, be jokių
kliūčių dirbo tardymo ir teismo mašina, nuosprendžio įvyk­
dymas irgi neturėjo užtrukti. Nuteistas mirties bausme pa­
kariant. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas.
Kornelijus beveik nesidomėjo politika, ir tai, kad jis buvo
suimtas kaip politinis nusikaltėlis, buvo tam tikra lemties
ironija. Jis nieko nenutuokė apie savo teisėjus, apie jų pažiū­
ras ir tikslus. Suprantama, jis žinojo, kad prieš dvi savaites
priešai okupavo salą, bet manė, kad čia paprastas karas, vie-
(150)