Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

mes galėjom supūti savo kalnų kaimuose, ir niekas to ne­
pastebėtų. Mūsų kalnai buvo gyvi ir kaipmat atsiliepdavo.
Užteko ką nors pasakyti pakankamai garsiai, ir viskas žodis
žodin grįždavo aidu ar net sukeldavo griūtį. Čia nebuvo jo­
kio aido. Tarsi mes staiga apkurstume. Skaudu.
Taigi mes aptarėm visus tuos dalykus, kol ėjom paplūdi­
miu link švyturio tolumoj. Nesutarėm, ar jau reiktų grįžti
namo, kai pamatėm jūrą, ar dar pasisukioti aplink kokią va­
landą kitą. Jau atrodė, kad mūsų būrys suskils, bet tada ka­
žin kas atsitiko ir tai paskatino mus vėl susivienyti.
Iki švyturio buvo likusi tik pusė kelio, kai pasiekėm prome­
nadą. Vos pakilę laiptais išvydom tai, kas mums užgniaužė
kvapą ir netrukus tapo dar vienu nusivylimu. Mes atsidūrėm
tirštoj minioj, ir toji minia mus apstulbino, kadangi čia buvo
visi fotografijų žmonės, metų metus žiūrintys į mus nuo sie­
nų. Baltais drabužiais, šnekučiuodamiesi jie vaikštinėjo po kaš­
tonų šakom. Moterys su skėčiais, vyrai su lazdelėm, kai kurie
su mažais šuneliais ant pavadžio, šeimos su vaikais, kurie at­
rodė kaip sumažintos savo tėvų kopijos. Priblokšti mes stovė­
jom negalėdami atitraukti žvilgsnio nuo jų, galvodami, jog tai
negali būti tiesa, kad visa šita spindinti ir šypsanti giminė gy­
vena vos porą valandų kelio nuo mūsų pasaulio, o mes netu­
rim apie tai jokios nuovokos. Mes beveik pamiršom jūrą ir
atleidom jai už tą nuotaiką, kurią ji mums sužadino. Kita ver­
tus, tie žmonės irgi nekreipė į mus jokio dėmesio, tarsi mes
būtume jiems per maži ar slėptumėmės už kažkokios sienos.
Bet panieka čia dar tuo ir nesibaigė, nes po kokios valan­
dėlės mes išgirdom kažkur už medžių orkestro muziką. Bet
kokią muziką! Paprastą, žemišką, keistą, gundančią ir begė-
( 220 )