Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

mo vyrų, kurie kažkur šiame spiečiuje irgi turėjo brolj ar
tėvą, troško juos pamatyti ir apkabinti, gal jau paskutinį
kartą. Si mintis sužadino man vieną sumanymą. Aš čiupau
kaimyno ranką ir nuoširdžiai paspaudžiau, tarsi ji būtų ma­
no brolio. Sumanymo būta teisingo, kadangi kiti kareiviai,
pastebėję mano mostą, ėmė daryti tą patį. Šis aistringas
draugiškumo proveržis neapsiribojo mūsų junginiu, bet ne­
lyginant banga nusirito per visą armiją, ir aš neabejojau,
kad pasiekė mano brolį.
O tada jau užvirė tikras pragaras. Turbūt mūsų žvalgams
stigo patirties, gal buvo ir kokia kita priežastis, bet priešas
mus užklupo staiga. Vieną akimirką prieš mūsų akis drie­
kėsi tik nuobodi sustingusi lyguma, kitą - visas kraštovaiz­
dis iki pat akiračio knibždėte knibždėjo barbarų: ordos žiau­
rių vyrų su dūdmaišiais, tokia jų daugybė, kad jeigu ne ap­
mokymas beveik automatiškai užsikimšti ausis, būčiau žuvęs
vietoje.
Tikra laimė, kad buvome taip gerai treniruojami - dūdmai­
šių avangardas nepadarė mums beveik jokios žalos. Aš čiupau
savo smuiką, prispaudžiau jį smakru prie peties, sugniaužiau
postygį, smičius ant stygų, ir pažvelgiau į mūsų leitenantą lauk­
damas jo ženklo. Mes atsakėme Gotterddmmerung, išmin­
tingas sprendimas: smogėme galingą smūgį ir sykiu paro­
dėme, kad esame negailestingi ir belaisvių neimsime. Stū-
mėmės priekin, be paliovos daužydami priešus mirtinais
sąskambiais, bet bent jau iš pradžių jie stovėjo kaip mūras, ir
itin didelės žalos mums nepavyko padaryti. Kamščiai ausyse
neleido man išgirsti, ką jie grojo, bet tai turėjo būti kažkas
pragaištinga, kadangi mano bendražygiui, kurio ranką aš
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (243)