Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Tai tik kol kas, - sakydavau aš. - Ilgainiui viskas su­
sitvarkys. Tu pamatysi.
- Susitvarkys. O kaipgi kitaip, - pritardavo Bele.
Bet mano brolelis tik nusiminęs purtydavo galvą, ir, kaip
sakiau, nė paukštis jo nedžiugino. Ko jis laukė, apie ką gal­
vojo? Nežinau.
Verkiau žiūrėdamas, kaip sparčiai jis nyksta.
20. Vieną tylų vakarą, grįždamas namo, stabtelėjau gatvės
gale žiūrėdamas j mūsų raudoną namą, kuriame apsigyve­
nome kupini vilčių. Ar sulaukėm, ko vylėmės? Ūmai suvo­
kiau, kad taip. Sulaukėm. Mūsų gyvenimas bėgo šuoliais,
viena diena buvo nepanaši j kitas. Jsigeidžiau pasikalbėti apie
tai su Guduku, savo broleliu. Tačiau staiga apėmė baisus nuo­
vargis, kojos paliko sunkios, prisėdau ant svetimų namų laip­
telių ir prisikimšau pypkę. Pailsėsiu valandėlę, nupirksiu uz-
boną alaus ir geros riebios kiaulienos, o tuomet trauksiu į
trečiąjį aukštą pas brolelį.
Sėdėjau ir rūkiau žvelgdamas į langelį ant raudonojo čer­
pių stogo. Ir tuomet išvydau tai, ką kažkada vaizdavausi.
Langas atsivėrė, ir pro jį kojom į priekį išskrido liesas kū­
nas: rankos ištiestos, delnai prispausti prie siaurų šlaunų,
veidas atgręžtas į platų žvaigždėtą dangų. Pro langelį tyliai
išskrido Gudukas, mano brolelis, ir nulėkė tolyn virš stogų,
virš kaminų, link gardžiai kvepiančių pievų, link upės, link
vilnijančių javų laukų, vis tolyn ir tolyn, palikdamas mane
vieną pasaulyje.
21. Rugpjūčio viduryje aš sutikau savo brolelį. Jis stovėjo
prie mėsinės vitrinos ir stengėsi pamatyti, kas dedasi krau­
tuvės viduje. Musės, ropinėjančios langu, gerokai jam truk-
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS ( 115 )