Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

norį šokti, jos žinančios gerą vietą, kur kas geresnę už tą
parke su pasipūtusiais žmonėm, kurie tik apsimeta šoką. Jos
palydėjo mus į namą toj pačioj gatvėj, kur mumis apsidžiau­
gė: aibės moterų naktiniais marškiniais, kažkokiais menkais
šilko sijonėliais arba išvis nuogos, vienom kojinėm sutiko
mus labai linksmai. Deja, ir čia mums teko nusivilti, nes vi­
sos šypsenos dingo, vos tik paaiškėjo, kad mes neturim pini­
gų. Po akimirkos mus ne itin mandagiai išlydėjo laukan. Sto­
vėjom nusivylę, apgauti, apstumdyti.
Jau spėjom kaip reikiant išalkti, tad susiradom pigią užeigą,
kur gavom duonos ir žuvies, bėda, kad mes prie jos nepratę.
Viskas baigėsi gana linksmai, kaip aš dabar menu, kadangi
virėjai neišėmė žuvims akių, ir tos žvelgė į mus su tokia pagie­
ža, kad jų suvalgymas prilygo kovai, ir tos žuvys laimėjo: dau­
guma mūsų apsivėmė. Padavėjai atrodė sutrikę, tai tik padidi­
no bendrą nepasitenkinimą mumis. Mes tai jautėm.
Jau temo, kai mes nuėjom visą kelią atgal dar kartą pasi­
žiūrėti į jūrą prieš važiuodami namo. Tada pagaliau ir atsiti­
ko, kas svarbiausia.
Buvo atoslūgis, ir jūra atsitraukė, apnuogindama aibes vi­
sokių dalykų. Pliko jūros dugno vaizdas, be jokio vandens,
supykino mus netgi labiau už tas į mus prieš valandėlę žiū­
rėjusias žuvis. Matyti tokį jūros dugną buvo gėda. Labiau
gėda negu viešnamy, nes ten buvo toks sumanymas, o čia -
tik gamtos nepadorumas. Promenadoj virš mūsų niekam -
matronoms su skėčiais, ūsuotiems kavalieriams, šokėjams iš
parko, pusnuogėms kurvoms ir jų suteneriams - niekam nė
mintis apie tai nešovė...
Nuvarginti dienos įvykių, girgždančiu autobusu leidomės
(222 )