Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

viena lape žmogus darosi protingesnis. Bet kiekviena lapė
yra ir žingsnis link mirties. Taigi.
Kintana gulėjo tamsoje toksai vienišas, jeigu galvosime kū­
niškomis sąvokomis, ir mąstė apie Markandiją, apie Mažąjį
Petrą. Ką jis žinojo apie šį vaikiną? Kad yra plevėsa ir juok­
darys. Taip. O dar ką? Nieko. Beveik nieko. Kažkokius maž­
možius, pagal kuriuos esame pratę spręsti apie žmones, ir
nieko apie sielą, kuri vienintelė daro mus skirtingus nuo daik­
tų ir kurios mes kaskart mažiau bepaisome. Kintana prisi­
minė save tokio amžiaus kaip Markandiją. Ne. Jis buvo vi­
sai kitoks. Jis buvo mažakalbis ir uždaras, koks ir liko. Bet
jis irgi tolydžio geidė kažko, ko niekuomet negali nusakyti
žodžiais, ko neparodysi dūręs pirštu, o jei ir parodytum, tai
tepamatytum horizontą. Nieką, vadinasi.
Kintana irgi nebijojo lapės. Bet jis buvo tvirtas, toks tvir­
tas kaip tie, kurie nesiliauja šypsotis, kai, skęsdami upėje,
regi ledo lytį, lekiančią ant jų, kuri tuoj sutraiškys jiems gal­
vą. Ar galėtų Markandiją turėti tiek tvirtybės? Kintana neži­
nojo. Bet tą vakarą jis pamilo Markandiją Petrą. Norėjo su­
tikęs paglostyti jam plaukus ir pasakyti: nebijok, sūnau, vis­
kas bus gerai. Bet buvo per daug santūrus.
Taigi ši lapė privertė Kintana į daug ką pažvelgti kitaip
nei anksčiau, privertė pakelti galvą ir apsidairyti aplink.
Butemaras, liūdesio paukštis, apsukęs paskutinį ratą, ėmė
kilti aukštyn, o Kintana mąstė, kad ši lapė, galimas daik­
tas, paskutinė jo gyvenime, bus pirmoji, kurią medžios,
idant kažką nuo jos apsaugotų, bet ne stengdamasis užge­
sinti savo aistrą.
Tą naktį daugelis nubudę girdėjo tylius tvirtus žingsnius
( 124)