Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

giškai gniaužančios paklodę, nei trūkčiojančios kojos, nei
kruvinos mylimojo lūpos, nei geltonas liežuvis, kurį jis įsi­
kando, bet nejuto šito, nei purvinas veidas, iškreiptas skaus­
mo grimasų. „Jeigu negausiu jam degtinės, paryčiu jis mirs.
Jo nebebus", - nejudėdama galvojo Nabė. Nejaudino jos ši
mintis, nejaudino jos Markandijos likimas. Išsisuko spyruok­
lė, vertusi eiti Markandijai iš paskos. Iš tų dviejų žmonių
neabejotinai baisesnis buvo tas, kuris nekentėjo. Herbertą
Nabė. Ragana bespalviais plaukais. Bet argi kalta ji dėl to?
Jeronimas Kintana medžioklę nusprendė pradėti nuo tos
vietos, kur lapė buvo pasirodžiusi pirmąjį kartą. Dabar jis
aiškiai žinojo, kaip reikia sumedžioti šią lapę. Būdas juokin­
gai paprastas. Šią mėnesėtą, šviesią naktį Kintana įsijaus į
lapę, jis pats taps lape, galvos taip, kaip ji turėtų galvoti, ir
eis ten, kur ji turėtų eiti. Tik lapė gali prieiti prie lapės pa­
kankamai arti. Tik tas, kas gali įlįsti į lapės kailį, kas pats gali
būti lape, tegali ją sumedžioti. Kaip jis anksčiau šito galėjo
nesuprasti? Kintana užkopė į kalvą ir prisėdo ant sniego.
„Aš - lapė", - pasakė sau.
Tai buvo nuostabu. Kintana sparčiai ėjo tokiom vietom,
kurių anksčiau nė nepastebėdavo. Išvaikščiojo visą Sniego-
viją, bet kojos jį nešė ir nešė pirmyn. Prisimerkęs žiūrėjo jis
į tolį tikėdamasis išvysti lapės siluetą. Dar sykį apėjo Sniego-
viją, ir kažkoks džiaugsmas, svetimas džiaugsmas, pagavo jį.
Lapės džiaugsmas. Kintanai atrodė, kad viskas nuo jo priklau­
so, visus jis turi savo rankose, gali daryti ką tinkamas su
žmonėmis, miegančiais šiltose trobose. „Aš - lapė, - sakė
sau Kintana. - Aš - lapė." Vienoje vietoje jis netyčia paste­
bėjo šešėlį, krintantį nuo jo ant sniego. Skaisčioj mėnesienoj
( 132)