Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

centravęs rūke, atgis kitame žmoguje, ir niekas pasaulyje ne­
begalės mūsų atskirti.
Supratau, jog reikia eiti iš čia. Pakilau nuo suolelio ir at­
sargiai nužingsniavau į kairę, kur pirma buvo oro uostas.
Vienoje vietoje migla kiek labiau švytėjo nuo joje nugrimz­
dusių neono žibintų, ir aš apgraibomis suradau duris.
Odesos rūkas. Jo buvo pilna ir čia. Jis driekėsi pažeme, ir
vaikštinėjančių ar sėdinčių žmonių kojų nebuvo galima ma­
tyti. Jie tarsi braidė po pieną. Laiptai, vedantys j antrąjį aukš­
tą, kilo iš niekur. Pastato kolonos irgi tarytum kabojo ore.
Viskas buvo neryšku, nublankę. Ta šviesi prieblanda senių
veidus darė lygius, nebejaunos moterys išrodė grakščios ir
ilgesingų, švelnių bruožų, o vyrai tvirti ir lankstūs. Visi jautė
šitai ir užtat kalbėjosi prislopintais balsais, lyg bijodami iš­
sklaidyti rūką, virtusį miela praėjusių dienų pamėkle. Nebu­
vo nei lagaminų, nei ryšulių, visuomet taip būdingų laukia­
mosioms salėms, todėl viskas atrodė aišku ir neperkrauta
nereikalingomis smulkmenomis, kurios labiau negu raukš­
lės veiduose atspindi nugyventus žmonių metus.
Netoliese sėdėjo jūreivis. Kartkartėmis jis atlauždavo galą
dešros, pasilenkdavo, ir ištiesta ranka drauge su dešra ding­
davo. Jis atsitiesdavo, bet ranka jau būdavo tuščia.
„Vargšas šunelis. Alkanas", - tyliai kalbėjo jis tarsi pats sau.
Tačiau šuns nesimatė, kad ir kaip aš stengiausi pamatyti.
Taip kabodamas Odesos oro uoste, be blauzdų ir pėdų, tik
su šlaunimis, liemeniu ir galva, aš prisiminiau kitą rūką, su­
sijusį su vienu senu mano draugu, kurio jau nebebuvo tarp
gyvųjų. Jis žuvo važiuodamas automobiliu. Tą naktį kelyje
taip pat buvo migla. Ji trukdė, ir tas pagyvenęs žmogus, ra-
(18)