Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Dodas, kuris visais laikais kaimo sielą norėjo matyti tokią
pat tamsią kaip ir savo paties, pajuto, kad išmušė jo valanda.
Jaunimas tapo jo įrankiu, juoba kad senesnieji žmonės, dar
pažinoję prosenelį, pamažėle traukėsi iš šio pasaulio ir jau
visai nebebuvo, kas teisingai pataria ar pabara. Jaunimas ėmė
garbinti aklą jėgą, kūno geidulius ir juoduosius gėrimus, o
prosenelio atminimas buvo atvirai niekinamas. Didieji daik­
tai, tie milžiniški stalai, kėdės ir lovos, iš visų namų buvo iš­
mesti laukan ir pasmerkti supūti. Per dvidešimt trisdešimt metų
kaimo dorovė visai nusmuko, o šį smukimą lydėjo smukimas
kitoks: anksčiau išsistatęs ant saulės apšviestų kalvų, kaimas
dabar nugrimzdo žemyn, tarsi žemės pluta po juo būtų įlin­
kusi, ir atsidūrė dideliame slėnyje, šešėlingoje dauboje. Nie­
kas nenorėjo prisiminti jo ankstesniojo spindesio ir didybės, į
kurią jį buvo iškėlęs prosenelis. Žmonės murkdėsi purve kar­
tu su kiaulėmis ir buvo patenkinti. Girtuokliavimas ir mušty­
nės taip paplito, kad jeigu kurią nors dieną nebūdavo pralieta
kraujo, purvini apskarę vyrai ir moterys guldavo į savo bjau­
rios meilės migius keikdamiesi, girdi, pasaulyje visai nebesą
jokios tvarkos. Niekas neverpė ir neaudė, nearė ir nešėjo. Li­
gos kaip troškūs debesys užeidavo ir praeidavo, nusinešda­
mos kaskart daugiau gyvybių. Saulė rytais patekėdavo pilka,
žemė pradėjo džiūti ir skeldėti, nes nebegavo sėklos, iš kurios
būtų galėjusi subrandinti vaisių. Juodi varnai, panašūs į ska­
rotas susiraukšlėjusias senes, veik be perstogės sūkuriavo vir­
šum kaimo. Gyvuliai liovėsi veistis, paukščiams užkrito bal­
sai, o į tuos, kurie dar retkarčiais sučiulbėdavo, pasipildavo
spiečiai akmenų. Vieninteliai garsai, kuriuos galėjai išgirsti,
buvo keiksmai ir šunų urzgimas. Metai iš metų vis mažiau
(42)