Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

žmogus kur kas geriau jaučiasi negu be paukščio. Mūsiškis
buvo spalvotom plunksnom, dideliu lenktu snapu ir su­
pratingomis akimis. Tikrai vertingas paukštis. Ak, kaip
džiaugėsi juo Bele, kokie mes buvome linksmi! Nelyginant
liepsnelės.
17. Iš pradžių neįtarėm nieko blogo. Kai kurie kondukto­
riai pardavinėjo sunaudotus bilietus, ir kai juos nutvėrė ir
atleido iš darbo, mes nusiminėm, bet manėm, kad jie buvo
nesąžiningi jau prieš stodami darban. Pasitaikydavo ir girtų
keleivių, kurie trukdė darbą. Bet mes nesiejom visų tų nege­
rumų su tramvajumi ir labai nesikrimtom.
Tačiau sykį štai kas nutiko. Mažas juodaplaukis žmogelis,
vydamasis tramvajų, paslydo ir pakliuvo po ratais. Tramva­
jus perpjovė jį pusiau. Kai išgirdom riksmus ir sustabdėm
arklius, jau buvo po viskam. Nulipome nuo pasostės pasi­
žiūrėti, kas atsitiko, ir išvydom dvi apalpusias moteris ir pa­
sibaisėjusius keleivių veidus. Gudukas išblyško, nieko nepa­
sakė ir nuėjęs atsisėdo į savo vietą. Iš susijaudinimo aš nepa­
sižiūrėjau gerai į jį. O vertėjo.
Žuvusysis buvo sinagogos tarnas Kacas. Jo žmona per teis­
mą reikalavo dviejų šimtų keturiasdešimt rublių metinės pen­
sijos. Teismas atmetė jos ieškinį.
Gudukas, mano brolelis, apniuko.
- Kas yra? - klausinėjau.
- Ak, aš nežinau, Petruti. Aš nežinau. Ar tai galimas daik­
tas, kad tramvajus pervažiavo tą žmogų? Ar tai galimas daik­
tas? Mūsų tramvajus. Ar tik mes kur neapsirikome?
- Jis pats kaltas. Turėjo būti apdairesnis, - kalbėjau aš. -
Tramvajus čia niekuo dėtas.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (113)