Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

kūnų. Visa medikų grupė, pasitelkusi visas žinomas gyvy­
bės palaikymo priemones. Bet tai tik kraštutiniam atvejui.
Jeremferdenas tikėjo, kad jo paieškos baigsis greičiau ir gru­
pės pastangų neprireiks.
Jeremferdenas įkvėpė tyro vėsaus oro ir pajudėjo.
13. Ne, laikas vis dėlto nestovėjo. Jis slinko. Pamažu, labai
pamažu, bet slinko.
Vakaras. Nepaprastai ilgos sutemos, kurioms, rodės, irgi
galo nebus, kaip ir dienai lig jų. Jeremferdenas pasiekė kal­
nus, kai stojo naktis. Juoda, matinė, aksominė. Ryškios
žvaigždės šaltai spinduliavo danguj, bet nė vieno įprasto,
pažįstamo akiai žvaigždyno.
Naktį žygiavimo tempas sulėtėjo. Įtempęs regą, Jeremfer­
denas žiūrėjo sau po kojų, stengės žengti tik ten, kur uolos
buvo tvirtos. Jis žinojo, kad net jeigu pastatys koją ant nesta­
bilaus riedulio ir nugarmės į tarpeklį, jam nieko neatsitiks,
jis nežus, neatsiras net mėlynės, nes iš tiesų guli ant kušetės
mažam kambarėly, išbaltintam kalkėm, tačiau instinktai bu­
vo stipresni už valią, ir jis toliau kruopščiai rinkosi kelią kop­
damas į stačius akmeninius šlaitus ir leisdamasis į slėnius.
Kai buvo ypač sunku, jis keikėsi pro sukąstus dantis kaip
duobkasys, ir jeigu bent pusė jo prakeiksmų išsipildytų, Kor­
nelijus kaipmat išdžiūtų, susimestų į kuprą, subyrėtų į dul­
kes, sudegtų liepsnos sūkury.
Kol kas Jeremferdenas neturėjo jokio aiškaus plano. Jis
suvokė, kad Kornelijus gali šitaip viską tęsti be galo, atidė­
lioti ir atidėlioti finalą, versti Jeremferdeną kiek tik nori laiko
karstytis įkyriais, nuobodžiais skardžiais ar žygiuoti per snie-
( 194)