Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

mus. Droviai slėpdami jaudulį, žmonės vėl sėdosi į tuos krės­
lus galvodami, kad yra neverti juose sėdėti, ir gulėsi į lovas
galvodami, kad yra neverti ten gulėti. Garsas apie nuosta­
biuosius vaistus pasklido po pasaulį, ir retkarčiais kaime ėmė
rodytis paliegusių vyrų ir moterų, kuriuos čion ginė viltis
gauti tų vaistų ir pagyti. Betgi paaiškėjo, kad visas ligas, ka­
mavusias šiuos žmones, galima buvo išgydyti paprastesniais
būdais, kuriuos kaimo gyventojai dar prisiminė iš senųjų lai­
kų. Pagijusieji išeidavo dėkingi, ir garsas apie Kaimą, Kuria­
me Išgyjama, pasklido dar plačiau. Veikiai visi kaimo gyven­
tojai įniko į gydymą. Nepjovė, nešėjo, vien gydė. Kas tik
užklysdavo čionai, išeidavo sveikesnis ir jaunesnis. Kad sve­
timšaliams būtų lengviau rasti kelią, gyventojai pavadino kai­
mą Seredžiumi, o upę-moterį - Dubysa. Ligoniai, atkeliavę
iš kitur, žinojo vaistažolių ir užkalbėjimų, kurie jiems nebu­
vo padėję. Seredžiaus žmonės įsimindavo juos, ir šie vaistai
gelbėdavo kitiems. Stengėsi išgydyti visus, kad tik nereiktų
atidaryti stebuklingosios dėžutės bokšto viršūnėje. Dėžutė
buvo saugoma būtiniausiam reikalui.
Pakilimas, nuolatinis tobulėjimas buvo justi kasdien visa­
me kame. Pavyzdžiui, seniau šuniui įkandus būdavo gydo­
ma puikiu užkalbėjimu:
Nueisiu ant mėlynųjų marių. Mėlynose marėse guli baltas
akmuo. Paimsiu auksines žirkles, iškarpinėsiu ten skausmą.
Kaip mėlynose marėse vanduo nestovi, taip jonui sopulys
neskauda. Pilkieji akmenys, baltosios šaknys, pilkieji akme­
nys, baltosios šaknys, pilkieji akmenys, baltosios šaknys.
O dabar atsirado naujų: užtekdavo peiliu parašyti ant duo­
nos plutelės
(56)