Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

aiškiai išvydo, kad tai buvo lapės šešėlis: smailus snukis, dvi
stačios ausys ir visa kita.
Kojos nešė Kintaną prie Herbertos Nabės namų. Jis judė­
jo tyliai, kaip moka tik žvėrys. Slinko taip, kad silpnas vėje­
lis dvelktų nuo Nabės trobos link jo. Ūmai jis užuodė kitą
lapę. Vėjas atnešė jos kvapą. Tokį artimą ir geidžiamą. Nu­
sėlinęs už kampo, Kintana ją išvydo. Lapė stovėjo ant dviejų
kojų. Priešakinėmis atsirėmusi į palangę, žvelgė j vidų pro
švytintį langą. Kintana puikiai ją matė. Stačias ausis, šaltai
spindinčias akis ir krutančią nosį. Ūmai lapė atsisuko į Kin­
taną ir išsišiepė. Kintanai atrodė, kad ji šypso. Jis taip pat
nusišypsojo. Dvi lapės šypsojo sniege prie Herbertos Nabės
namų. Ilgiau laukti nebebuvo galima. Kintana pakėlė šautu­
vą. Tą akimirką lapė suprato, kad yra apgauta. Ji šoktelėjo
ketindama bėgti, bet buvo per vėlu. Trenkė šūvis, ir šratai,
sveriantys šešioliktąją uncijos dalį, įbloškė lapę į sniegą.
Tai, kas buvo paskui, Markandija Petras, plačiau pažįsta­
mas Mažojo Petro pravarde, žinomas Sniegovijoje lapių me­
džiotojas, po daugelio metų prisiminė lyg sapną. Į trobą įėjo
Jeronimas Kintana, vienoje rankoje laikydamas šautuvą, ki­
toje - negyvą lapę. Jis pastatė šautuvą į kampą, lapę sviedė
ant stalo ir peiliu perskrodė jai krūtinę. Įkišo ranką ir ištrau­
kė širdį, apžėlusią juodais gaurais. Tuomet vėl paėmė peilį ir
dūrė ton širdin. Geležis sugirgždėjo atsitrenkusi į ledą.
Neišliko žinių nei apie Herbertos Nabės, nei apie Jeroni­
mo Kintanos tolesnį gyvenimą, neaiški daugumos kitų Snie-
govijos gyventojų lemtis. Galų gale ne apie juos šis pasakoji­
mas. Tai istorija apie raudoną lapę.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (133)