Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

migdavo tą naktį. Antrajam sapne Kornelijus slidėmis bėg­
davo siaura miško prorėža, vakaras, juoda bauginanti tank­
mė iš šono. Namo, greičiau namo! Tam tikru momentu Kor­
nelijus išgirsdavo kažką bėgant iš paskos, girgždėdavo snie­
gas, vis arčiau ir arčiau, kažkas uždusęs šnopuodavo čia pat,
už nugaros, Kornelijus pakaušiu jausdavo šiltą kvapą, tada
žengdavo žingsnį į šalį norėdamas duoti kelią, stabteldavo,
atsigręždavo ir visuomet nubusdavo, taip ir neišvydęs, kas
gi ten bėgo iš paskos.
Per tuos šešerius metus numirė motina, o sesuo sugebėjo
ištekėti, pasidalyti savo nelaimingumu su vyru, kuris lig tol
tikėjo, kad jo optimizmas ir patologiškas linksmumas įveiks
žmonos pesimizmą, bet pralaimėjo. Cia kaip su velykiniais
kiaušiniais. Žiūrėk, vienas stipresnis už kitus, vis nedūžta ir
nedūžta, o paskui kur nors iš krepšio dugno ištraukiamas koks
nedidukas, neišvaizdus margutis, pykšt, pykšt, ir nėr už jį stip­
resnio. Kornelijus nebuvo kerštingas ir atleido seseriai už su­
laužytą mašiną, pirmąjį modelį, bet jų santykiai niekuomet
daugiau nebuvo nuoširdūs ir draugiški kaip kadaise.
Vienintelis žmogus, tikrai nuoširdžiai, nedirbtinai dėme­
singas Kornelijui, besistengiantis suprasti, pajusti visus jo nuo­
taikų virpesius, visus minčių pasažus, buvo Jeremferdenas.
Atrodė, jis tikrai myli Kornelijų, jis rūpinosi juo, saugojo
nuo klystkelių, į kuriuos retkarčiais per neapsižiūrėjimą pa­
sukdavo Kornelijaus protas, jis stengėsi sukurti apie Korne­
lijų tam tikrą dvasinio komforto atmosferą, bet taip pat ne­
leido sustingti, įsmukti į melancholiško neveiklumo duobes.
Kornelijus niekados neapsimetė, kad nežino, kas toks yra jo
globėjas, o Jeremferdenas savo ruožtu nebepūtė daugiau mig-
( 184)