Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

pamatyti. Štai jis! Tas, kuriam mes visi turime būti dėkingi.
Mesijas, pasiaukojęs dėl mūsų, įkalinęs savyje blogį Jerem-
ferdeno pavidalu. Absoliučiai laimingas žmogus. Štai kaip
jis atrodo! Žmogus - laimės mašina. Žmogus, kuris išlaisvi­
no mus iš gėdingos vergijos. Aš žiūrėjau į publiką, j veidus ir
mačiau, kad beveik visi galvoja tą patį. Išsižioję jie klausėsi
gražbylystės, sklindančios iš garsiakalbių, mito, kurį paskui
perduos savo vaikams ir savo vaikų vaikams.
Saulė jau kybojo ties medžių viršūnėm, šešėliai ištįso, o
aš nenuleidau akių nuo Kornelijaus Jedermano. Jis šypso­
josi, visą laiką šypsojosi. Nė menkiausias šešėlis netemdė
giedro jo veido. Nė vieną akimirką. Aš mačiau, kaip svai­
nis patyliukais išvyniojo saldainį ir įkišo Kornelijui į bur­
ną. Ir tiktai kol šis čiulpė saldainį, šypsena dingo, bet ne­
trukus vėl atsirado. Tai buvo laimingo žmogaus veidas, jo­
kių abejonių. Tačiau kažkas tragiška glūdėjo stabilioje
išraiškoje. Pasakyčiau, kad šis veidas man priminė antiki­
nės tragedijos kaukę.
Krūmuose sučiulbo lakštingala.
- Šis pasaulis, - skambėjo iš garsiakalbių, - mūsų pasaulis,
laimingas pasaulis, kuriame mes gyvename, yra Kornelijaus
Jedermano kūrinys! Jo valios rezultatas! Jo sapnas.
Aš krūptelėjau. Supratau, kad tai tik retorinės figūros vin­
gis, daugiau nieko, tačiau vis tiek apsidairiau. Netoliese, at­
sirėmę į motociklus, stovėjo keletas uniformuotų vyrų su
baltais šalmais ir šunų galvomis prie diržų. Žinojau, kad jų
paskirtis čia - žiūrėti tvarkos. Tačiau širdyje trumpam šmėkš­
telėjo tamsi nuojauta: šis pasaulis - Kornelijaus Jedermano
kūrinys, tačiau ne kur kitur, o Kornelijaus sieloj ištirpęs Je-
(208 )