Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Kitą dieną, kai mokinys, bukas apskritaveidis bernas, ku­
riam atrodė, kad ant pakaušio surišti plaukai ir auskaras pa­
gerina jo išvaizdą, pamiršo išgaląsti peilius, Juozapas pirmą
kartą nešveitė jam antausio. Netaręs nė žodžio, ištraukė pei­
lius iš stovo ir sugaišo visą valandą galąsdamas juos pats,
gludino, šveitė, šlifavo, tikrino ašmenis nykščiu, pustė vėl,
kol pagaliau liko patenkintas. O kai mokinys atėjo atsipra­
šyti, Juozapas jam tik šyptelėjo ir nieko nepasakė, dėl to
berną nukrėtė šiurpas.
Meilė buvo tarsi liepsna, ji išdegino skyles širdyje ir išgari­
no vandenį iš kraujagyslių: kraujas taip sutirštėjo, kad teko
gabenti Juozapą į ligoninę ir amputuoti kojų pirštus. Kad
liktų gyvas, Juozapas saujomis rijo aspiriną, mat acetilsalici­
lo rūgštis skystina kraują ir palaiko deguonies tiekimą sme­
genų ląstelėms. Pasirūpinęs ląstelėmis, jis įstengė šiaip ne
taip pažaboti save ir nedaryti tų baisių, lunatiškų dalykų,
kurių troško tomis akimirkomis, kai jo arterijos tapo degan­
čios lavos upeliais. Bent jau tokia yra viešoji nuomonė. Gy­
dytojai nesiliovė tvirtinę, kad aspirinas čia niekuo dėtas ir
kad Juozapas niekad nebuvo praradęs sveiko proto.
Būta nuomonės, esą Juozapas išvis nesuvokė, kad tai -
meilė. Jis toks neišsilavinęs, kalbėjo žmonės, nelankė kon­
certų, nesimėgavo brangiais vynais ir meno kūriniais, kirto
knedlikus su mėsa ir nieko nenutuokė apie išmoningus val­
gius, kaipgi jis būtų galėjęs atskirti didelę meilę nuo papras­
to karščiavimo?
Dar viena grupė sutiko, kad jis buvo įsimylėjęs ir tai suvo­
kė, bet šie žmonės laikėsi nuomonės, jog visą aspirino istoriją
Juozapas prasimanė tik tam, kad jo žmona galvotų, esą jis
(230 )