Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

dė. Buvo toks pat menkas kaip ir tada, kai regėjau jį pasku­
tinį sykį.
- Sveikas, Guduk, - nukėliau kepurę. - Vis dar sukiojiesi
aplink?
-Taigi, - negarsiai atsakė jis neramiai žvalgydamasis, tarsi
kas jį sektų. - Kas naujo tavo padangėj?
- Aš vedžiau, Guduk. Bele. Bažnyčioje dar nebuvom, bet
nutarėm susituokti. Be tavęs man sunku. Reikia į ką nors
remtis. Ji tokia laiminga. Būtų tau patikusi.
- Kodėl „būtų patikusi"? Argi jos nebėra? Ji numirė?
- Ne, Guduk, bet tavęs nebėra.
Jis tik liūdnai nusišypsojo.
- Tebedirbi ten pat?
- Ten pat, Guduk.
Mano brolelis palingavo galvą ir vėl ėmė žiūrėti pro mėsi­
nės langą nebepaisydamas manęs.
22. Po dviejų dienų pasitaikė sutikti tą poną, kuris mums
buvo parūpinęs darbą. Rodos, Galiginas jo pavardė.
- Kaip jums sekasi, kaip Gudukas?
Viską jam papasakojau. Ir apie tai, kaip užvakar mačiau
savo brolelį.
- Nepadarėte skrodimo, - pasakė jis. - Čia jūsų klaida.
Skrodimas visuomet daromas, kad mirusysis nebeatsigautų.
Netrukus atsisveikinom.
23. Tą vasarą atlėkė skėriai, rugpjūčio dvidešimt šeštą die­
ną, ir nugulė žemę, ir buvo baisu žiūrėti. Lėkė jie į šiaurės
šalis rydami pasėlius ir žolę.
(116)