Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

3. Guduką man grąžino rudenį, šešiasdešimt ketvirtaisiais,
kaip tik paukščiams išskrendant į rojų: visą kelią, ir pirmyn,
ir atgal, ties akiračio riba mačiau juos plasnojant. Aš išvažia­
vau ankstų rytą, tuščius laukus dar laikė kietas nakties gruo­
das, gera buvo važiuoti - ratai neklimpo ir arklys neklimpo.
{pakalnėles pavarydavau arklį bėgte, smagiai dardėjom. Tuš­
čias grabas, užvožtas ir aprištas virve, šokinėjo ir trankėsi po
vežimą. Buvau patiesęs šiaudų, bet vis tiek. Įkapes turėjau
pasidėjęs po sėdyne, kad minkščiau.
Nuvažiavęs pastačiau arklį prie lavoninės, o šaukimo po­
pierėlį nunešiau kur reikia. Ten sėdintis pusamžis vyras išti­
nusia nosimi paklausė:
- Petrutis Žvinginas?
- Taip, tamsta. Aš.
- Ar turi kuo vežtis?
- Taip, tamsta. Vežimu atvažiavom.
- Kur vežimas?
- Prie lavoninės.
Vyras spaudė pirštais savo nosį ir gardžiai juokėsi:
- Gudukas gyvas.
- Na ką gi, - pasakiau, - gyvas tai gyvas.
Jo būta gero žmogaus, nes nuėjo su manim ir padėjo Gu­
duką išnešti.
- Nemokėjom pagydyti tavo brolelio, - kalbėjo jis. - Tu­
rėsi su juo vargo.
Suklojau įkapes graban, paguldėm ant jų Guduką, o ant
viršaus užmečiau savo kailinius. Išvažiavom namo. Gudukas
gulėjo it stuobrys, nejudino nei rankų, nei kojų. Vienoj nuo­
kalnėj arklys nesusilaikė ir nurisnojo kelis žingsnius. Grabas
( 100 )