Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Apkabinsiu savo brolelį per pečius ir prabilsiu:
- Vadinasi, eime pas Freidenbergą mėsos valgyti. O rytoj
vėl stosim darban.
Gudukas džiugiai trins rankas ir liežuviu vilgys lūpas, o aš
galvosiu, kad mano brolelis nemelagis. Kas kas, o jis tai jau ne.
Praeis daug laiko, paukščiai išskris dešimtis kartų ir vėl
sugrįš, ir tuomet mes būsime kitokie nei dabar.
8. Mes atplaukėm Nemunu, šventąja mūsų upe, ankstų ru­
dens rytą ir pririŠom valtį prieplaukoje. Viską buvom palikę
kažin kur, kai, prisilaikydami vienas kito, išlipome ant kran­
to. Nieko nebeturėjom, viskas liko tenai, praeity: trupinys
žemės, kuris maitino visus Žvinginus nuo pasaulio sutvėri­
mo, o dabar maitins kitą giminę, žemės sklypelis, tryptas ir
pertryptas Zvinginų ir jų arklių, jų jaučių, jų šunų ir vištų,
vaikų ir karvių, ir ožkų, ir neregimų nakties padarų, liūdnai
slampinėjančių tamsoje ir uostančių užvertas langines; mūsų
namas, kuriame Zvinginai veisėsi ir dauginosi, kuriame slau­
giau Guduką, brolelį savo, geisdamas jo mirties, namas, kuris
aušo dabar vienišas, kuriame nebesklis mūsų balsai ir mūsų
kvapai, kalvoti laukai, banguojančios pievos, giraitės ir tven­
kiniai, ir oras virš jų. Nebėra ten mūsų. Ir nebebus niekada.
Turėjome tik truputį pinigų už žemę ir namą, turėjome ir
valtį, kurią nutarėme pasilikti sau. Turėdami valtį jautėmės
kiek tvirčiau ir drąsiau. Tarėme sau: jeigu nepasiseks rasti
kokio darbo, galėsim kilnoti žmones per upę. (Valtį mums
pavogė po dviejų dienų.)
Auštant žengėme siaurom miesto gatvelėm, ir nė vienas
sutiktas žmogus neatsakė į mano sveikinimus, nė vienas ne-
nukėlė kepurės atsiliepdamas.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (105)