Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

uomenės istoriją nuskendusi moteris kažkaip pravertė ją
radusiam vyrui. Moteris atsigavo ir, kadangi buvo užkasta
negiliai, išsilaužė iš karsto bei prasikasė žemės paviršiun. Išblyškusi
kaip šmėkla, nuoga, drebanti, ji persmelkė siaubu
visą parapiją, klaidžiodama nuo durų prie durų ir maldaudama
pagalbos. Niekas neatsiliepė j jos aimanas, niekas nepravėrė
durų, tik tas vyras, kuris kobiniu buvo ištraukęs ją iš
upės. Jis atpažino jos veidą ir įsileido vidun. Kadangi pats
neturėjo šeimos, netrukus ją vedė. Ji buvo labai darbšti ir
padovanojo jam penkis vaikus, kurie irgi buvo geri darbininkai.
Jie pasistatė didelį namą ir niekad nebadavo. Taigi
tas žmogus buvo apdovanotas už savo gerą darbą, bet bendruomenės
akyse nei moteris, nei jos vaikai niekad galutinai
neatsikratė paniekos: pirma, ji niekad gerai neišmoko mūsų
kalbos, antra, ji mums visuomet atrodė vaikščiojantis numirėlis,
daugiau ar mažiau. Kad tai niekad nepasikartotų, karstus
dabar mes kalam labai stiprius, o duobes kasam gilias.
Kas rudenį, apie rugsėjį, apsikrovę prekėmis ir žiniomis
atvyksta svetimšaliai. Jie būna dviejų rūšių. Čigonai važiuoja
kibitkom ir superka viską, ką mes pagaminam vasaros mėnesiais:
avių vilną ir ožkų sūrius, raugintas odas ir laukinių
bičių medų. Jie stengiasi mokėti kuo mažiau, bet jie vieninteliai
papildo mūsų pinigines, tad mes pernelyg nepykstam.
Be to, nors jie mus apgaudinėja, patys neatrodo turtuoliai.
Iš tikrųjų jie atrodo nekaip, netgi purvinesni ir skurdesni už
mus. Ir tai malonu.
Kitos rūšies prekeiviai, nors ne tokie jau ir kitokie, būdavo
žydai. Jie atvykdavo prekių pilnais vežimais: audiniai, siūlai,
sagos, adatos, kirviai, peiliai, kamparas, saldainiai vaikams,
(214)