Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

kuotų patį sielos buvimą, bet labai koketiškai ir žaismingai:
girdi, gali ji būti tame kūne, o gali ir nebūti. Ir kaip tik todėl
Jeronimo Kintanos šypseną, kad ir kokią meiliai ironišką, ga­
lima pavadinti pakaruoklio šypsena. Ji buvo tokia pat nena­
tūrali, ir tai buvo matyti per jaučio baubimą. Kintana suklydo
iš pamatų: šypsena, šiokia ar tokia ji būtų, nesuprantamas
daiktas raudonai lapei. Šypsenos - žmonių reikalas. Bet vis
tiek Jeronimas Kintana trejetą naktų vaikštinėjo po Sniegovi-
ją su pakaruoklio šypsena veide, sustingusia šypsena visų tų,
kuriems kada nors buvo nukirsta galva arba kurie buvo su­
šaudyti, arba nudurti kardais ar ietimis, arba užmušti lazdo­
mis ar akmenimis, arba sudeginti ant laužo, arba jiems buvo
pripilta gerklėn verdančio švino, kuris ausdamas įgavo jų
skrandžio ir stemplės formą, ir ši forma liko gulėti žemėje
amžiams, kai kūnas ir šypsena suiro. Trečiąją šios medžioklės
naktį smarkiai pašalo, ir Kintana pajuto, kad jo šypsena ima
stingti grasindama likti veide visam gyvenimui.
Kas galėtų apsakyti, kokie dalykai dedasi įsimylėjėlio sielo­
je? O kas galėtų perteikti šešiasdešimtmetės albinosės dvasios
konvulsijas? Tatai galėtų padaryti tik tas, kuriam teko pabu­
voti Veluvano giraitėj ir pasižiūrėti paukštelių kalendakų.
Markandija Petras jau buvo beveik kaip automatas: kojos
jo judėjo pačios tenlink, kur galėjo būti degtinės, rankos ju­
dėjo savaime, kai reikėjo tą degtinę supilti į bejausmį kūną.
Akys išplėstais vyzdžiais buvo įsmeigtos į vieną tašką ir net
nebemirksėjo, lūpos melsvos ir sustingusios, tarp jų tik toks
plyšelis, kurio reikia stiklinei įstatyti ir degtinei subėgti bur-
non. Nenuoširdūs žmonės Sniegovijoje kalbėjo, esą lapė kerš­
taujanti Markandijai, tai jinai verčianti jį šitaip gerti už pasi-
SAUL1US TOMAS KUNDROTAS (129)