Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

žiojo. Tą akimirką užmečiau kilpą. Nebereikėjo nė suraginti
arklio, stovinčio lauke, kad ją užtrauktų, taip umaru roplys
šoko į kitą menės pusę ir blaškėsi tol, kol kilpa užsiveržė ir
jis ėmė dusti. Mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino, jis nesiel­
gė kaip žmogus, o kaip visi žvėrys. Užuot puolęs mūsų pu­
sėn, kad virvė atsipalaiduotų, jis pasidavė panikai ir stengėsi
pabėgti nuo mūsų, šitaip pats palengvindamas mūsų darbą.
Varsas dabar buvo toks pat ramus kaip aš.
- Sykiu su kūnu dievas atėmė jai ir protą, - pasakė jis. -
Vargšelė.
Gumulas man įstrigo gerklėje, bet aš jį nurijau.
- Vesk arklį kalno linkui, Varsai, - paliepiau jam. - Aš
eisiu šalia su ietim ir žiūrėsiu, kad nieko neatsitiktų.
Netrukus tvirtos kalno rūsio durys užsitrenkė, idant pati­
kimai saugotų nepaprastą žvėrį. Varsas sunkiai alsavo, ta­
čiau šypsojosi. Aš išgirdau tolumoj sugrįžtančių medžiotojų
balsus ir nuskubėjau paleisti tarnų ir namiškių.
Vakare, priverstinai šypsodamasis ir skatindamas linksmin­
tis lėbaujančius svečius, pajutau gailestį ir ilgesį. Kaip nie­
kad ilgėjausi gražiosios savo Visgalės, mylimos žmonos. Ka­
žin ką būčiau atidavęs, kad ji rastųsi šalia. Pamatęs, kad vy­
rai apsvaigo, pakilau ir nepastebėtas išėjau iš menės. Tyliai
snigo dideliais gniutulais, inkštė šuo: kaulu paspringo ar skau­
dėjo per medžioklę sužeistas šonas. Kiti skalikai, palikę jį
vieną, su godžiais drėgnais snukiais sukiojosi menėje tarp
svečių ir ėdė keptą mėsą, kurios buvo gausybė. Valandėlę
pasiklausiau vienišo šuns aimanos ir, klimpdamas sniege, nuėjau
pas Varsą. Jis sėdėjo prie ugnies, blizgančiomis akimis stebė­
jo liepsną. Man įėjus neatsigręžė.
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (81)
(