Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

pės, iš kur jos atsiranda? Mes žinome, iš kur atsiranda žmo­
nės, iš kur atsiranda vištos ir katės, ir šunys, ir paukščiai, ir
augalai. Mes žinome apie žemę, dangų ir dangaus šviesu­
lius. Bet apie lapes nežinome nieko. Galimas daiktas, lapės
atsiranda iš ugnies, užtai toks raudonas jų kailis. Bet galimas
daiktas, kad ir tamsa jas gimdo. Nes iš kur toks jų akių tam­
sumas? O gal jos padarytos iš žemės elementų? Kas sukuria
lapes? Kas?
Žemė sušalo į akmenį, ir lapės pėdsakų rytais nebebūdavo
matyti. Paskui iškrito pirmasis sniegas, kuris visuomet atne­
ša tiek džiaugsmo ir nuskaidrina sielas. Bet tais metais nie­
kas nesidžiaugė, nes iš ryto sniege visur būdavo pilna lapės
pėdų. Tačiau sulig sniegu Kintanos širdis nurimo. Jis jautė,
kad netrukus įveiks lapę. Šviežias sniegas, dar neperkvipęs
dūmais ir nesuteptas, tarsi liudijo apie kažkokią pradžią, apie
permainą. Vienintelė permaina Kintanai galėjo būti lapės
žūtis. Ir jis aprimo, susikaupė.
Nežinia kokiu būdu Herbertai Nabei pavyko mėnesėtą žie­
mos naktį parsivesti Markandiją Petrą į savo namus. Nela­
bai tas ir svarbu. Šiaip ar taip, Mažasis Petras gulėjo Nabės
lovoje, degė žvakė, kurios šviesoje šešėliai ant sienų virpėjo
tarsi gyvi, o pati Nabė sėdėjo ant grindų prie Markandijos
kojų nuleidusi rankas į skreitą. Mažasis Petras blaškėsi ir
švogždė pro baltas sukepusias lūpas, kurios trūkinėjo ir pa­
mažėle kraujavo. Herbertą Nabė nesuprato jo švogždesio,
bet žinojo, kad jis reikalauja degtinės. „Jeigu neduosiu jam
degtinės, jis mirs", - galvojo Nabė. Bet nejudėjo iš vietos.
Visiškai abejinga žiūrėjo į kančiose besiraitantį mylimąjį. Vi­
siškai abejinga. Niekas jos nebejaudino, nei rankos, mėšlun-
SAUL1US TOMAS KUNDROTAS (131)