Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

uvo, štai kas. Jis buvo, su kartėliu pagalvojo Jeremferde-
nas. Aš turiu labiau saugotis. Niekada negali visko žinoti,
visko numatyti. Net ir silpnas padaras užspeistas gali tapti
pavojingas.
Tą akimirką jis sumojavo rankomis ir nugriuvo. Žemė su­
bangavo po kojomis, virto pelke, skystu juodu dumblu, ku­
ris traukė Jeremferdeną, čiulpė gelmėn.
- Kokie niekai, Kornelijau! Liaukitės...
Septyngalvis slibinas, švirkščiantis iš šnervių skystą degančią
lavą, didžiulis kaip oro laineris, leidosi iš dangaus tiesdamas
nagus į Jeremferdeną.
- Viešpatie, Kornelijau, jūs kaip vaikas. Jūs kliedit.
Ramus tonas Jeremferdenui kainavo nepigiai. Viskas bu­
vo iš tiesų įspūdinga, košmariška. Bet svarbu neleisti, kad
Kornelijus taptų padėties viešpačiu. Siame žaidime jis, Je-
remferdenas, žaidžia baltosiom figūrom.
Kornelijus jautėsi pažemintas. Visos pastangos veltui. Na
ką, ką jis galėtų padaryti? Nužudyti? Deja... Jeremferdenas
ne jo vaizdinys, kurį jis gali sukurti ir sunaikinti, kai nori.
Jeremferdenas - pats savaime.
Rasti būdą numirti pačiam? Kaip? Naivu ir nerealu.
Išgyventi ką nors? Kokį nors stiprų jausmą ar skausmą,
kuris persiduotų Jeremferdenui, padarytų jo buvimą čia ne­
pakenčiamą, pražudytų jį ar priverstų trauktis, atsisakyti sa­
vo ketinimų, palikti Kornelijų ramybėj? Tačiau kas, tik pa­
norėjęs, įstengtų išgyventi ką nors panašaus? Prisiminti ką
nors, kas sužadintų stiprią emociją, pervertų kaip elektra,
kaip žaibas Kornelijų, o su juo ir jo priešą? O ką prisiminti,
jei pats aštriausias išgyvenimas tebuvo kelios dienos, pra-
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (197)