Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

jo, kiti kažką mums rėkė, tikriausiai įžeidinėjo, sprendžiant
iš jų grimasų. Bet mes buvom užsikimšę ausis ir nieko negir­
dėjom.
Pagyvenusi moteris sviedė žemyn keletą monetų, ketvirtis
dolerio atsitrenkė į grindinį visai šalia manęs ir dar kurį lai­
ką sukosi vietoje kaip vilkutis. Instinktyviai aš stabtelėjau, ir
ėjusysis man iš paskos mane pastūmė. Smuikas išslydo iš su­
šalusios mano rankos ir atsitrenkė į žemę. Dar vienas stum­
telėjimas į nugarą privertė mane užminti ant smuiko. Jis tik
trakštelėjo ir kaipmat virto skiedrų ir vielos gniužulu. Mano
koja įsipainiojo į tą kamuolį, aš praradau pusiausvyrą ir plo-
jausi paslikas. Mano žygio draugai stengėsi ant manęs neuž­
lipti, tačiau tai buvo nelengva. Kariuomenė, sugniaužta iš
abiejų šonų tarp mūro sienų, turi tiek pat judrumo kaip as­
falto volas: kažkieno užkulnis sutraiškė mano dešinės ran­
kos pirštus, kažkas spyrė man į smilkinį, ir aš akimirkai ne­
tekau sąmonės. Tikriausiai tas pats spyris išmušė mano ausų
kamščius, nes pirmas dalykas, kurį suvokiau, buvo ne para­
lyžius ar nutolstančių mūsų kareivių nugaros, bet garsų sū­
kurys, sąskambiai, rikošetu atšokantys nuo sienų, nuo grin­
dinio, stulpų, gręžiantys atviras, jautrias mano ausis. Toji
muzika manęs nenužudė vietoje, kaip atsitiko mano broliui.
Atstumas buvo per didelis, ir garsai jau nebebuvo mirtini.
Tačiau jie dar įstengė mane suluošinti. Akordai mane maito­
jo, gręžė ausis, degino smegenis. Negalėdamas pajudėti su­
pratau, kad man viskas liko praeityje: karas, pergalės, gra­
žuolių bučiniai, kariniai laipsniai, šlovė - viskas baigta. Vis­
kas. Visam laikui.
(250)