Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

giau. Kornelijus buvo gal netgi vienintelis žmogus Imperijoj
ramus dėl rytdienos, nieko nesibaiminantis. Jeremferdenas
garsėjo kaip žiaurus ir savavalis tironas, beveik visi jo ne­
kentė ir bijojo. Tie, kas žinojo apie Kornelijaus santykius su
Jeremferdenu, smerkė Kornelijų ir kiekviena proga rodė jam
savo panieką. Bet jis dėl to nesijaudino. Jis apsisprendė dar
tada, kai sėdėjo kalėjime, mirtininko kameroje. Dar tada jis
žinojo, kokia bus žmonių reakcija. Bet jis turėjo mažai ko­
ketiškumo ir jam nerūpėjo, kas ką manys apie jį.
Su Jeremferdenu jie kalbėjo apie viską, bet, suprantama,
daugiausia vietos jų pašnekesiuos užėmė tai, kas jiems abiem
labiausiai rūpėjo, - mašina. Kornelijus suprato, kad be Je-
remferdeno jis niekuomet nebūtų įstengęs pasiekti to, ką
pasiekė. Dar tada, kalėjime, Kornelijus suvokė, kad Jerem­
ferdenas būtinai reikalingas. Jo lankstus ir skvarbus protas
tarsi skalpelis rėždavo pačius kiečiausius problemų gumbu-
rius, anatomuodavo labiausiai suraizgytus samprotavimus,
sluoksnis po sluoksnio atskirdamas audinius, išpainiodamas
kraujagysles bei nervus ir pateikdamas Kornelijui taip aki­
vaizdžiai, tarsi tai būtų vaikiška kubiukų abėcėlė. Bet jis ne­
mokėjo materializuoti savo samprotavimų, nemokėjo sujung­
ti elementų ir išjudinti jų, nemokėjo sintetinti, įpūsti siste­
mai gyvybės. Visa tai mokėjo Kornelijus. Jis pačiupdavo žalią,
nesubrendusią Jeremferdeno idėją, tik užuominą, galima sa­
kyti, akimirksniu įvilkdavo į daiktišką apvalkalą, mintyse
suteikdavo jai skeletą, konstrukciją ir efektingai įkomponuo­
davo į bendrą projektą, įaugindavo į mašinos kūną, tas or­
ganas imdavo veikti, dirbti. Tiesa, kol kas tik eskizuose, mo­
deliuose ir panašiai, bet netrukus turėjo išmušti diena, kai
( 186)