Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

diską, mums tiesiog stogas nučiuožė: išraudom ir prakaita-
vom, tarsi paaugliai pagauti pisant avį.
Gaila, kad niekas nematė, kaip energingai mes jbėgom į
parką su lentų pakyla šokiams ir orkestrui, kuris grojo to­
kias karštas ir aštrias melodijas, kad jos kaipmat džiovino
burnas ir tikriausiai varė skrandžio opą nepratusiems. Mi­
nia, nors džiaugėsi muzika, laikėsi mandagiai ir arba apsi­
metė negirdinti, arba išties neturėjo klausos jos išgirsti. Po­
ros linksmai šokavo aplinkui, bet matei, kad jos nesižavi.
Mums ta muzika buvo kaip žibalas ant žarijų. Mes užbė­
gom ant pakylos, čiupom po mergą ir leidomės suktis, bepro­
tiškai, lygiai kaip liepė muzika. Klaida paaiškėjo tuoj pat,
nes merginas ištiko stabas ir šokti su jomis buvo tas pat,
kaip svaidyti aplink bulvių maišus. Negana to, jų tėvai atsi­
tokėjo iš nuostabos ir įniršę rėkė kažką kalba, kurios mes
nesupratom nė žodžio, mojavo savo paramstalais, paskui lei­
dosi į šokių aikštelę ir jėga traukė savo dukras iš mūsų glė­
bio. Įsitikinę, kad nė vienos nėra su mumis, jie išvarė mus
pirma iš tų šokių, o paskui ir iš parko.
O, mes buvom įsiutę, stovėjom ir tarėmės, ką daryti, ar
kaip nors apsiginkluoti ir užpulti juos dabar, ar ateiti paskui.
Kol mes svarstėm, priėjo dvi besišypsančios ponios. Juodo
tinklo pirštinėm, su baltais skėčiais rankose, jos apuostė orą
aplink mus ir kažin ką pasakė savo kalba. Pamačiusios mūsų
sumišimą, jos pakeitė tarmę, kuri nebuvo mūsų, bet pakan­
kamai panaši, kad mes suprastume. Joms patiko mūsų kva­
pas - aviena ir svogūnai, jis žadino joms prisiminimus apie
namus kalnuose, ne mūsų kalnuose, bet panašiuose kalnuo­
se kažkur kitur. Jos mačiusios mus šokant, ir jei mes išties
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (221)