Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

ėm už carą. Paskui imta aukoti tramvajaus reikalams, ir visi
stengėsi pasižymėti dosnumu. Ponai Tilmansai ir Bachrachai
davė po 300 rublių, ponas Volfas ir broliai Šmidtai - po
200, ponai Monasevičius ir Soloveičikas - po 100, ponai
Gerardas, Abelmanas ir Natansonas - po 50. Rytojaus dieną
viską aprašė laikraštis: užkandžius, aukojimą, kiek kas davė
ir taip toliau.
Ir Bele, mūsų kaimynė, tą vakarą buvo meili ir saldi kaip
medus. Na ir garbė dievui.
16. Tramvajus - puikus dalykas. Žmonės išsyk jį pamėgo ir
suprato jo vertę. Konduktoriai kalbėjo, kad jis duodąs nere­
gėtą pelną. Maždaug pusketvirto šimto rublių per dieną.
Žmonės grūdosi norėdami juo važiuoti, ir mudu su Guduku
gaudavom grūmoti ir bartis. Dirbom po šešiolika valandų
per parą, neturėjom kada nė papietauti, tik sukrimsdavom
paskubomis, ką būdavo įdėjusi Bele, bet vis tiek buvom la­
bai smagūs ir kai kada patys nepajutę imdavom dainuoti į
arklių žingsnių taktą.
Arkliai! Aš negalėjau jais atsidžiaugti. Pasitaikydavo, kad
užsižiūrėdavau į jų raumenis, gindavau ir gindavau juos, ir
jeigu Gudukas, mano brolelis, nesulaikydavo manęs, tramva­
jus lėkdavo taip greitai, kad žmonės nevaliodavo jo pavyti.
O kaipgi mano brolelis? Juk tai apie jį šis pasakojimas.
Kaipgi jis?
Kuo puikiausiai. Jis šnekėjo, kad dabar galėtume išmokti
žvėrių ir paukščių kalbos, išmokti gerai skaityti ir rašyti ir
tapti žymiais žmonėmis. Mėnesio pabaigoje už visus savo
uždirbtus pinigus mano brolelis nupirko paukštį, kokio aš
niekada nebuvau regėjęs. Pamačiau, kad, turėdamas paukštį,
(112)