Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

vių, šnekuosi su jais. Visiems aš atrodau kvaištelėjęs. Man
tas pat. Kartais jie stačiai sako, kad esu beprotis. Man
nerūpi.
Niekas netiki mano istorija. Kartais aš parodau randus,
kai mane sukapojo žvirbliai per mūšį už Atlantik Sitį, bet tai
nesužadina pasitikėjimo manimi. To pakeisti aš negaliu. Nors
ne todėl, kad nebandžiau. Aš vaikščiojau po bibliotekas ieš­
kodamas duomenų, kas ištiko mano kovos draugus, ir įro­
dymų, patvirtinančių mano išgyvenimus. Viskas veltui. Jo­
kių pranešimų laikraščiuose, jokių įrašų knygose. Nė vienos
nuorodos į kokį nors karą Niū Džersyje, nė užuominos, kas
atsitiko mūsų kariuomenei. Aš bejėgis prieš jų sugebėjimą
viską paslėpti, užmaskuoti, ištrinti, nutylėti. To sąmokslo
mastai gniaužia kvapą.
Man buvo septyniolika, kai tuoj po Kalėdų prasidėjo karas.
Pamenu pusryčius mūsų jaukioj virtuvėj, kai brolis įjungė
radiją ir mes apie tai išgirdom. Žinia mus apstulbino, ypač
motiną, kurios veidas tapo pelenų spalvos: jos vienintelė pa­
prasta svajonė - šeimos gyvenimas, kurį gali užkonservuoti
kaip uogienę ir mėgautis mažais, saldžiais kąsneliais - aki­
mirksniu subyrėjo į šipulius.
Apie karą buvo kalbama taip seniai, jog niekas jau nebeti­
kėjo, kad jis kada nors galėtų kilti. Lygiai kaip mirtis: ji tik
tada atrodo tikroviška, jeigu pasakoma, kad mirsi rytoj. Jei­
gu ne, ji nerūpi. Ypač kai tau septyniolika.
Mudu su broliu čiupome savo instrumentus ir gyvūnus ir
nuskuodėm į miesto aikštę, kaip buvome išmokyti per įvai-
(240)