Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

kai tvarkingai apkirpti ir sušukuoti, jų drabužiai tokie leng­
vi, kad juos dėvėdamas niekad negalėtum nei arti lauko, nei
papjauti avies, jie iškart virstų skuduru. Rankos, kuriose jie
laiko vyno taures ar ilgus mundštukus su cigarete gale, ne­
sutvertos darbui. Tokiais ilgais ir plonais pirštais niekad ne­
galėtum pakelti šakių su mėšlu. Kas juos maitina? Mums tai
buvo paslaptis. Pagal vieną prielaidą, jie taip skyrėsi nuo
mūsų, kad jie nevalgė iš viso, todėl nė dirbti nereikėjo. Nors
kas ten gali tikrai žinoti, žiūrėdamas j juos negalėjai įsivaiz­
duoti, kad tos moterys kada nors šika arba net kad turi išei­
namąją angą. Kai mes apie tai pasiteiravom savo svečių, jie
atsakė: „O, aišku, kad jie tai daro. Tik tiek, kad jie po to
švariai nusišluosto šikną popierium". Na ir tikėk, kad nori:
arba meluoja, arba nežino.
Nors saulės daug, rudenys mūsų kalnuose šalti. Vakarais
mes sėdėdavom susiglaudę ir gerdavom drumstą slyvinę, kuri
temdydavo mūsų protus, bet užtat užliedavo šiluma. Kaip tik
tada ateiviams ir atsirišdavo liežuviai. Iš pradžių jie numesda­
vo kokią naujieną - ogi beveik viskas mums naujiena - ant
stalo atsargiai, kaip kokius lošimo kauliukus, bet paskui, ne­
tekę budrumo ir jausdamiesi saugūs, barstydavo naujienas kaip
žirnius.
Pradėdavo nekalčiausiom istorijom, asmeniškais įspūdžiais
apie aplankytas vietas. Bet vakaronei baigiantis, atvirumas
netekdavo ribų, pasakojimai darydavosi itin išsamūs, ir ši­
taip ilgainiui mes sužinojom daug ką tokio, kas visam laikui
pakeitė mūsų gyvenimą.
Vienas keisčiausių dalykų, kuriuos ateiviai mums pasakė,
buvo tai, kad kažkur esama jūros ir kad mūsų paukščiai at-
(216)