Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

-Argi nesate advokatas? Bet jūs pats... man rodos... sakėte...
- O ne, negalėjau šito sakyti, - žmogelio skruostai dar
labiau nuraudo. - Negalėjau sakyti netiesos. Tai prieštarauja
mano natūrai.
Kornelijus visai neteko kantrybės.
- Tai kas jūs?! - sušuko jis.
- Aš pasakysiu jums. Tik, maldauju, neišsigąskit, - žmoge­
lis su portfeliu atsistojo ir nusilenkė. - Aš - budeljs.
6. Kai Kornelijus atsitokėjo, be jo kameroj daugiau nieko
nebuvo. Baltos lubos virto rožinėmis - už lango leidosi sau­
lė. Galbūt jis ką tik sapnavo? Tačiau Kornelijus žinojo, kad
ir dabar viskas buvo ne sapnas. Jis tikrai kalbėjosi su tuo
žmogum.
Visą vakarą niekas daugiau neaplankė Kornelijaus. Vienui
vienas jis gulėjo ir mąstė. Tik sykj jo mintis nutraukė duryse
atsidaręs langelis, pro kurį buvo paduota skurdi vakarienė:
lėkštė skystos daržovių sriubos ir riekė duonos. Tačiau val­
gyti Kornelijui nesinorėjo ir maisto jis nepalietė.
Pagalvojęs apie budelį, Kornelijus išgyveno prieštaringus
jausmus. Viena vertus, žmogus buvo pavojingas. Ir pavojaus
jausmą kėlė ne jo, kaip budelio, statusas, nors ši aplinkybė,
be abejonės, turėjo įtakos Kornelijaus savijautai, bet kažko­
kia kita, ne tiek akivaizdi, vidinė to žmogaus savybė, kurią
jis dangstė pabrėžtinu nuolankumu, drovumu, mandagumu.
Jis vis kažko neišsakė, kažko nepaprastai jam svarbaus, tatai
buvo akivaizdu ir liudijo, kad jis turi tikslų, kad jis neatsitik­
tinai, kaip daugelis žmonių, užima tą vietą, kurią jis užėmė,
ir atlieka tas pareigas, kurias jis atliko. Kokie yra šie tikslai,
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (161)