Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

taragiui paprasčiausiai reikėjo pabūti vienam ir susikaupti.
Jis turėjo iš vidaus pasiruošti tapti didžiuoju kunigaikščiu.
Kažin ką būčiau atidavęs, kad galėčiau pažvelgti j sūnaus
širdį. Bet, žinoma, niekas man negalėjo to duoti.
Tokiomis aplinkybėmis ir susidraugavau su žvėrimi. Tai
buvo Kutlubugas, lokys, nupirktas Varšo. Atskirtam nuo gi­
rių ir panašių į save, jam, matyt, irgi reikėjo padaro, su ku­
riuo galėtų bendrauti. Pirmas dienas, perėmęs jį iš Varšo,
laikiau ir vedžiojausi pririšęs grandine, nes lokys pasirodė
irzlus ir galintis šokti ant manęs. Bet greitai pamačiau, kad
jo irzlumas buvo greičiau apsimestas ar tikriau tai, ką palai­
kiau irzlumu, buvo įprasta jam būsena, rodanti, kad jis nėra
apsnūdęs, o budrus. Kai prisiėsdavo mėsos ir aptingdavo,
liaudavosi niurzgėjęs, pasidarydavo vangus ir abejingas, jei­
gu tik niekas jo nekliudydavo. Atskleidęs tuos jo bruožus,
grandinę nukabinau, nes Kutlubugas visados puikiausiai ei­
davo šalia, nemėgindamas bėgti ar šiaip spyriotis. Tačiau grei­
tai vėl turėjau uždėti grandinę, nes, prisirišęs prie manęs,
lokys jautė nepalankumą kitiems namiškiams. Užtekdavo
skardžiau ištarto žodžio ar staigesnio mosto, kad Kutlubu­
gas, niurgzdamas ir iššiepęs iltis, atsistotų ant užpakalinių
letenų ruošdamasis pulti. Niekas iš šeimynykščių negalėjo
lokio pakęsti, lygiai kaip ir Kutlubugas jų. Visa savo žvėriš­
ka siela jis buvo man atsidavęs. Kur eidamas ar jodamas,
vesdavausi kartu ir jį. Uždarytas vienas namuose jis mauro­
davo ir draskydavo nagais duris, įvarydamas daug baimės
tarnams. Žirgai iš pradžių baidėsi lokio, bet veikiai priprato
prie jo ir iš tolo pasitikdavo žvengimu. Kartais, nubudęs nak­
čia ir negalėdamas užmigti, klausydamasis žiogų čirškimo
(90)