Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

tikrai karščiuoja ir nė kiek nekvaršina sau makaulės dėl tos
pusnuogės moters, kurios nuotrauką slepia po kasos mašina.
Kokia čia dar nuotrauka? Jis neturėjo fotoaparato tą pir­
mą vakarą, kai susitiko merginą. Jis nieko nepaėmė iš jos
buto. Tad iš kur jis gavo tą fotografiją?
Ogi štai kaip. Juozapas nekantriai laukė dvi dienas, o kai
troškimas pamatyti merginą tapo nepakenčiamas, jis vėl
nuėjo pas ją. Deja, jos nebuvo namie. Niekas neatidarė du­
rų. Jis palaukė dar porą dienų ir pabandė vėl melsdamas
Dievą, kad ji nebūtų išėjusi. Deja. Jis pašnekino jos kaimy­
nus, tačiau niekas nieko apie merginą nežinojo: nei kada ji
išeidavo ir pareidavo, nei ką ji veikė, ar turėjo kokių draugų
ir giminių, nieko. Jis įprato nueiti ten kasdien ir pasibelsti į
duris. Bet bute visą laiką nebuvo nė gyvos dvasios, nors kar­
tą Juozapui ir pasirodė, kad kažkas viduj galėtų būti. Už du­
rų lyg ir girdėjosi tylūs žingsniai, prislopintas kvėpavimas,
bet gal tik pasivaideno. Kartais Juozapui atrodė, kad visa
istorija nuo pradžios buvo tik sapnas arba kad jis supainiojo
adresą, tačiau abejones kaipmat išsklaidydavo kvapas, sklin­
dantis iš buto. Tas kvapas. Vienintelis, ypatingas.
Kas jį taip jaudino, kas vertė jį kraustytis iš galvos, jis neži­
nojo. Jis neturėjo jokio plano, nenutuokė, kas atsitiktų, jei­
gu jis pamatytų merginą. Jis paliko viską akimirkos kon­
tekstui, vildamasis, kad aplinkybių žaidimas pasufleruos jam,
ką sakyti ir ką daryti, kai ateis toks laikas.
Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis traukė namo, kai
tuščioje gatvėje nuo pastato sienos atplyšo šešėlis ir užkirto
jam kelią. Dar jauna, bet negraži moteris, faktiškai atstu­
miančios išvaizdos, gašliai jam nusišypsojo ir apsilaižė. Oras
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (231)