Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Tada kodėl jis dar gyvena? Kas jį apsaugo? Juk jeigu koks
nors žmogus liautųsi bijojęs mirties, jis būtų mirtinai pavo­
jingas visuomenei ir turėtų būti tučtuojau sunaikintas, nes
jis taptų nesuvaldomas: kuo gi jį pagąsdinsi, kaip jam pagra­
sinsi? Jis būtų laisvas kaip vėjas, jis galėtų daryti, ką nori.
Kornelijui kėlė nepasitikėjimą jau pati galimybė svarstyti
visa tai ir rinktis. Juk jeigu budelio intencijos skaisčios ir
šventos, tai ar jos neprivalėtų turėti to absoliutaus įtaigumo,
kuris priverstų susitaikyti su jomis be menkiausios dvejo­
nės? Bet gal jos tokios ir yra, tik jo, Kornelijaus, protas ydin­
gas, pagraužtas skepticizmo? Ir tada natūraliai kyla klausi­
mas, ar jis vertas išlikti, gyventi su tokia sąmone, kuri ne­
įstengs pateisinti į ją dedamų lūkesčių, atpirkti bent dalį dėl
jos padarytos aukos.
Tarkim, galvojo Kornelijus, kad budelio motyvai neturi
šventumo aureolės ir to idealizmo, kurį šis stengiasi jiems
suteikti. Tarkim, kad tas žmogus siekia naudos kaip ir visi
kiti. Kokia ta nauda? Ko jis galėtų norėti iš Kornelijaus? Kuo
Kornelijus gali būti naudingas kam nors?
Kas aš esu? - galvojo Kornelijus. Kas aš toks? Visų pirma,
aš žmogus. Ką gautų kitas žmogus, jeigu jam pavyktų pada­
ryti mane savo skolininku, o kartu ir savo vergu? Greičiau­
siai nieko ypatingo. Kaip žmogus, kaip vienas iš daugelio
kitų žmonių, aš neturiu jokių išskirtinių savybių, kurios ga­
lėtų turėti nepaprastą vertę. Kas aš dar? Aš - vyras, nesenas,
nelabai stiprus ir, kiek suprantu, nelabai gražus. Jeigu bū­
čiau moteris, jeigu būčiau jauna gražuolė, tada būtų galima
suprasti. Dabar - ne. Aš - motinos sūnus ir sesers brolis. Bet
mano motina sena, o mano sesuo visai savarankiška, ir aš
( 180 )