Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

prireiks, Kutlubugo padedamas nesunkiai ją sugrąžinsiu rū-
sin, pagalvojau. Džiaugiausi išleidęs ją valandėlei.
Ūmai lokys suriaumojo. Aš apsigręžiau, bet spėjau pama­
tyti tik raitelio siluetą ir išgirsti pašėlusį arklio kanopų bub-
sėjimą į žemę. Šventaragis, blauzdomis suspaudęs žirgo šo­
nus, įsiręžęs ir suspaudęs nusvirusią ietį, lėkė tiesiai link JOS.
- Ne! - surikau, bet buvo vėlu.
Ieties smaigalys įsibedė ropliui į šoną ir išplėšė gabalą mė­
sos. Driežas išlinko nuo smūgio it mėnulio pjautuvas, ir jam
iš gerklės ištrūko keistas gergždžiantis garsas. Šventaragis
pavarė žirgą atbulą, ištraukė ietį ir ėmė gręžtis naujam puo­
limui, bet aš nedelsiau. Greičiau, nei pats galėjau tikėtis, pri­
bėgau ir, sugniaužęs ieties kotą, patraukiau į save. Jis susvy­
ravo ir nučiuožė nuo arklio. Tučtuojau paleido ietį, pašoko
ir išsitraukė kardą. Slinkau atatupstas viena akimi stebėda­
mas ant grandinės besidaužantį ir riaumojantį Kutlubugą
(„Kad tik jis neatitrūktų!"), kita - pykčio iškreiptą jauną vei­
dą, kupiną žiaurios širdgėlos. Šventaragis užsimojo trumpu
kardu ir kirto: aš pajutau veriantį skausmą pilve.
- Še tau, - suurzgė jis. - Še tau. Už motiną. Daugiau tu
manęs neapgausi.
Girdėjau, kaip grikši jo dantys, lyg jis trupintų jais žvyrą.
- Šventaragį! - aš nesusivokiau, man net į galvą neatėjo,
kad esu rimtai sužeistas. - Nurimk. Aš esu tavo tėvas. Tavo
motina...
Jis vėl užsimojo savo kardu ir vėl kirto iškošęs:
- Še tau.
Dar du sykius aš pajutau, kaip geležis perskrodė kiaurai:
mano kūne suliepsnojo žarijos. Susiėmiau rankomis už pil-
(94)