Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Ji pakluso. Skubiai užsimetė rūbą ir buvo beišeinanti, ta­
čiau prisiminė, ko čia atėjusi. Pastatė man prie lovos indus
su maistu, kvepiančiu mėtomis, čiobreliais ir mėsa, ir jau
tada nuskubėjo pas Varsą.
- Garbė pasaulio sutvėrėjui, - pasakė Varsas.
Jis stovėjo remdamasis rykšte - jos užteko paremti tam
kūno šešėliui, - o jo akys švietė džiaugsmu: juk, galima sa­
kyti, jis pagimdė mane iš naujo. Tą akimirką jis reiškė man,
ką tėvas ir motina. Priėjo ir pabučiavo į kaktą.
Balčiukės sakyta teisingai. Vaišvilkas mirė. Bet ji žinojo ne
viską. Didikai pasitarę nusprendė, kad Šventaragis yra tin­
kamiausias didžiojo kunigaikščio sostui. Jie buvo atsiuntę
žygūną atsiklausti mano sutikimo, bet, negalint to padaryti,
Šventaragis, pasitaręs su Varšu, savarankiškai nusprendė. Lie­
pė pasakyti, jog sutinka valdyti kraštą. Liko tik jo įvesdini­
mo į sostą apeigos, kurios įvyks po kelių mėnesių. Jučas ne­
melavo. Aš esu didžiojo Lietuvos kunigaikščio tėvas.
- Tu nesidžiaugi, Uteni, - pasakė Varsas.
- Džiaugiuosi, - atsakiau, - bet dar labiau džiaugčiausi,
jeigu Visgalė, mano kunigaikštienė, galėtų džiaugtis drauge
su manim.
- Deja, - tarė Varsas nuleidęs akis.
- Kaip ji? - paklausiau netvirtu balsu: negalėjau be liūde­
sio jos prisiminti ir apie ją kalbėti. - Kaip ji? - pakartojau.
- Greičiau „jis". Nors sunku ką spręsti apie to driežo lytį.
- Kaip ji? - pakartojau.
Varsas suprato mane ir nuo šiol irgi kalbėjo apie ją.
- Visą žiemą aš šėriau ją ir kuopiau rūsį kaip įstengdamas.
Nežinojau, koks maistas tiktų. Dabar galiu pasakyti, kad ža-
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS (87)